Miško festivalis 2021: panirimai - darnaus sugyvenimo paieškos Šimonių girioje

    teksto ir nuotraukų autorė: Lina Kukytė (kūrėjų rezidencijos dalyvė)

    Nuotrauka: Lina Kukytė

    Rugpjūčio paskutinę savaitę vyko jau 4-asis Miško festivalis Anykščių miškuose. Šiemet festivalio kūrėjai eksperimentavo su festivalio formatu ir bendros kūrybos ribomis. Išsiilgę gyvo bendravimo ir darnaus sugyvenimo jie sukūrė erdvę kūrybiškoms sieloms atitrūkti nuo skaitmeninio pasaulio panyrant į mišką ir betarpišką bendrystę. Atviras kvietimas pritraukė keliasdešimt svečių į kūrybines festivalio stovyklas XIX a. sodyboje, Šimonių girioje, kurioje interneto ryšys lėtesnis už sraigę. Stovyklų metu dalyviai vasaros dienas ir naktis leido naujų bičiulių draugijoje, gyveno palapinėse miško prieglobstyje, maudėsi Šventosios upėje, gėrė šaltinio vandenį, kaitinosi dūminėje pirtyje, kepė ant laužo zefyrus (angl. marshmallows) ir šildėsi prie ugnies tipyje iki kol iškrisdavo ant pievų ryto rasa. 

     

    Viena iš stovyklų – kūrybinė rezidencija sukvietė įvairių sričių menininkus, atlikėjus, tyrėjus, kurie savaitę praleido miške, ieškojo sugyvenimo su savimi, aplinkiniais, gamta ir pasinėrė į bendrą kūrybą bei diskusijas apie ekologinę kultūrą.,  Rezidencijos dalyviai leidosi į naujas patirtis, kurios padėjo giliau panirti į mišką. Tai – miško maudynės, pėdsekystės ir buveiniavimo žygis, laukinių augalų pažinimas ir maisto gaminimas ant ugnies. 

     

    Miško maudynių gidė Mila Monk pratimų-kvietimų pagalba atvėrė dalyvių pojūčius ir leido pamatyti, pajausti, išgirsti mišką kitaip, iš arčiau, uostant žemę, įsiklausant į vėjo gūsius, basomis brendant į upelį, ragaujant zuikio kopūstų arbatą ir dalijantis savo patyrimais bendrystės rate. 

     

    Lina Paškevičiūtė – aplinkosaugininkė, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė, pėdsekė vedė dalyvius į pėdsekystės ir buveiniavimo žygį. Lina supažindino, kad buveinė – tai vieta, kur gyvena, būna rūšys. Žygio metu stovyklautojai atsekė, po kuria egle ilsisi šernas, kur šernai ateina purvo SPA ir kodėl tai svarbu kailio higienai, kas yra briedžio “torčiukas”, kokius požeminius labirintus išrausia  barsukai ir koks pilnas vertybių yra miškas, kai žinai ir moki pamatyti. Žygio metu dalyviai ragavo bruknių, o jam pasibaigus negalėjo patikėti, kad per 3 miško pažinimo valandas nužingsniavo tik 5 kilometrus. 

    Nuotrauka: Lina Kukytė

    Etnografė, kraštotyrininkė ir režisierė Onutė Drobelienė, atvyko į Miško festivalį pasidalinti šilų dzūkų  kulinarinėmis tradicijomis.  Maisto gaminimas ant ugnies iš to kas auga šalia mūsų buvo svarbi šių metų Miško festivalio dalis, viliojusi stovyklautojus į Šimonių girą. Onutė stovyklos virėjus ir kitus stovyklautojus vaišino pušų kankorėžių medumi, dalijosi linksmomis istorijomis, supažindino su laukiniais augalais, mokė rinkti grybus ir negailėjo senolių išminties pasakojimų. Onutė pasakojo, kad jei trūksta jėgų, reikia pastovėti po ąžuolu ir žmogų užplūs energija. Visiems sugrįžus iš girios, Onutė su Joel Mowdy ir Miško festivalio bendruomene gamino autentiškus dzūkų šventinius patiekalus – grybų rasalą, patiekiamą su karštomis bulvėmis, ir burokėlius su baravykais ir silke.

     

    Kitoje Miško festivalio stovykloje – jaunimo kino laboratorijoje – dalyvavo 14-19 metų amžiaus kūrėjai. Laboratoriją kuravo kino pedagogė Renata Miškinienė, vizualinių ir garsinių kino subtilybių jaunuosius menininkus mokė LMTA kino meno specialybės studentės Milda Juodvalkytė, vaizdo operatorė, ir Severina Vaičiūnaitė, vaizdo režisūra. Miškas įkvėpė kino laboratorijos dalyvius, atvėrė naujus pojūčius ir patyrimus. Šiuos išjautimus ir pastebėjimus jaunieji menininkai sudėjo į video  dienoraštį ir sukūrė tris filmus, kuriuos pristatė Miško festivalio 2021 baigiamajame renginyje rugpjūčio 28 d. Kino laboratorijos stovyklautojai sukūrė eksperimentinį filmą “Corpse naturae”, dokumentinį “World of One” ir vaidybinį “Dimensija”.

    Nuotraukos: Lina Kukytė

    Miško festivalio 2021 baigiamojo renginio svečius į miško maudynes lydėjo aplinkosaugininkas, miško maudynių gidas Linas Staliūnas. Miško maudynių metu Linas supažindino dalyvius su miško maudynių praktikos konceptu ir 3 val. lydėjo per mišką padėdamas atverti žmogaus pojūčius, pajusti miško aplinką, nurimti ir pailsėti. Linas Staliūnas pabrėžė, kad miško maudynių metu jis yra tik vedlys, padedantis atrakinti duris į mišką, kuris ir yra tikrasis gydytojas. Miško maudynių metu dalyviai smalsiai šmirinėjo miške kaip lapės, bandydami užuosti samanas, atrasti ir pamatyti miško spalvas, pajausti medžio žievę ar šlapias grybų kepures, judėti mišku lėtai kaip sraigės ir pamatyti, o kas gi miške juda? Dalyviai iš miško maudynių praktikos grįžo atvėrę savo pojūčius giriai ir kiekvienas suradęs savo simbolinį miško lobį. 

     

    Svečius po miško maudynių Miško festivalio 2021 stovyklos virėjai pasitiko su karšta žolelių ir obuolių arbata, pyragu bei čia pat palei kaimyno tvorą nuskinto didžiojo kukurdvelkio (dydis it futbolo kamuolys!) patiekalu. Didysis kukurdvelkis (lot. Calvatia gigantea) šiemet Lietuvos mikologų draugijos narių yra išrinktas Lietuvos metų grybu, o stovyklos ragautojų apibūdinamas kaip tofu, kiaušiniene ar net zefyru. Vėliau dienos festivalio girioje svečiai pasinėrė į stovyklos metu reziduojančių menininkų sukurtas audiovizualines patirtis.

     

    Kluone performanso menininkė Gabrielė Vetkinaitė tyliai išdainavo savo kurtas giesmes, kurias vadina “liūdnomis dainomis”. Gabrielė šią vasarą intensyviai ieškojo ryšio su gamta, keletą mėnesių gyveno gamtos apsuptyje ir gyvendama kūrybinės rezidencijos Šimonių girioje nuotaikomis sukūrė dainas, kurias pristatė susirinkusiems svečiams pliaupiant lietui. Gabrielė pasakoja, kad dainos gimsta skaitant kitų autorių kūrybą, įstringa kažkokia eilutė, kuri šiuo metu jai yra ypač aktuali ir skamba galvoje. Dainuodama dainas ji išreiškia jausmą, paleidžia jį ir jai taip palengvėja, tai – tarsi išsivalymo procesas. Performanso menininkė planuoja sukurti nedidelę knygelę, kurią būtų galima nešiotis ir esant reikalui atsivertus dainuoti, skaityti ir paleisti, išgyventi jausmą. Dainos išlaisvina emocijas, yra raminančios, veikiančios meditatyviai. Tapytoja Rimgailė Miselytė pristatė savo tapybos parodą “Paroda slapta”. Rimgailė susirinkusius svečius lietuje pasitiko eilėmis, o jos darbai tapyti ant medžio. 

     

    Kūrybininkė Kotryna Svirskaitė kartu su Martynu Mėžiniu stovyklos metu sodybos kluone sukūrė meninę instaliaciją “Tuštybių mugė”. Ši erdvė pakvietė kūrybinės rezidencijos dalyvius aktyviai prisijungti prie instaliacijos kūrimo, permąstyti savo santykį su tuštybe, iš naujo įvertinti, kas man šiandien svarbu, kas reikalinga, o kas ne, prie ko esu prisirišęs, tačiau ką sunku paleisti. Atradę savo “tuštybes”, kūrėjai jas galėjo pristatyti susirinkusiems svečiams ir jų simboliškai atsisakyti. Kotrynos ir Martyno sukurta paroda yra apie viską po truputį – apie perteklių, prisirišimą, nereikalingumą, kuri skatino susimąstyti apie darnų vartojimą ir santykį su gamta. 

     

    Režisierė Austė Urbanavičiūtė kūrybinės stovyklos metu sukūrė eksperimentinį filmą, kurį apibūdina kaip laisvos kūrybinės galios tekėjimą, intymaus ryšio su gamta atradimą. Austė filme Šimonių girios detales stebi lyg pro padidinamąjį stiklą taip įprasmindama buvimą arčiau gamtos, buvimą gamtoje. Jos filmas – tai performansas, neaiškios formos, nutolimas. 

     

    Kūrybinės rezidencijos metu A. Urbanavičiūtė ir garso menininkas Marius Paulikas bendradarbiavo ir baigiamojo Miško festivalio 2021 renginio metu Marius improvizavo ir sukūrė mozaiką iš elektroakustinių ir aplinkos garsų, kurie buvo įrašyti stovyklos metu dažniausiai anstyvais rytais, kai pievomis tyliai vaikščiojo rūkas. Austės nuostabus eksperimentinis gamtos filmas ir jo vizualika lydėjo ir nubrėžė gaires Mariaus improvizacijos tėkmei. Savo improvizaciją Marius užbaigė su trenksmu – būgnu grojo Šimonių girią merkiantis stiprus paskutinis vasaros lietus.

     

    1. Paulikas visą savaitę leidosi į ieškojimus girioje, įkrito į upę ir įrašė medžio braškėjimą, tilto aimanas vaikščiojant juo, skruzdėlyno bruzdesį. Marius nuostabiai įsiliejo į kūrybinę rezidenciją, supažindino dalyvius su akuzmatinio garso sąvoka (garsas, atitrauktas nuo jo šaltinio) bei savo žiniomis apie garsą ir garsinius sprendimus pasidalijo su Kino laboratorijos jaunaisiais menininkais.

    Nuotraukos: Lina Kukytė

    Graži bendrystė ir sinergija taip pat užsimezgė tarp Mariaus ir vizualaus meno menininkų Martyno Auž ir Eglės, kurie Miško festivalio 2021 stovykloje nupiešė paminklą Uodui ant vienos iš XIX a. sodybos klėties sienos. Baigiamojo renginio metu Eglė pristatė judviejų su Martynu idėją ir teigė, kad sezono metu Lietuvoje nuo žmogaus pliaukštelėjimo kasdien žūva apie 900 tūkstančių uodų. Menininkai įsitikinę, kad uodai yra vieni nemėgstamiausių vabzdžių Lietuvoje, tačiau veltui. Uodai atlieka daug funkcijų įvairiose ekosistemose – jais minta gyvūnai, tokie kaip šikšnosparniai, paukščiai, žuvys, ropliai, varliagyviai ir kiti vabzdžiai. Uodų lervos būdamos vandenyje šalina atliekas – suvartoja įvairius dumblius, parazitus, grybelius ir kitus mikroorganizmus. Dėl šios priežasties menininkai Martynas Auž ir Eglė sukūrė ryškiaspalvį piešinį – paminklą Uodui, taip norėdami pristatyti jo svarbų vaidmenį gamtoje ir priversti susimąstyti, o tuo pačiu ir padėkoti Uodui už mėlynes, bruknes ir kitas miško gėrybes, kurių nebūtų be šio vabzdžio, ir taip pat padėkoti už tai, kad uodai “kąsdami” žmogui prisideda prie natūralių buveinių, augalų ir medžių apsaugojimo. 

     

    Renginio metu paminklą Uodui įgarsino Mariaus Pauliko sukurti elektroakustiniai garsai, bandantys atkartoti gamtą. Garsas sklido iš telefonų, kurie buvo paslėpti netoliese esančiuose krūmuose, ir kuriuos visų pirmiausia atrado stovykloje su kūrėjais gyvenę šunys Dora ir Spalis. Miško festivalio 2021 svečiai buvo netikėtai užklupti šių improvizacinių garsų ir bandė atspėti, kas tai per garsai, iš kur jie sklinda? Pats garso menininkas Marius Paulikas šiuos dirbtinius garsus pavadino “rebusu gamtininkams”, nes šie bandė laužyti galvas ir atpažinti šiuos gamtiškai skambančius ne gamtos garsus.

     

    Kūrybinės rezidencijos dalyvis Povilas Riauba stovyklos metu įkūrė 2 miško kambarius, kuriuose surentė miško gultus, industrinio dizaino objektus, į kuriuos pakvietė dalyvius ir svečius “čiabuvoti”. Povilas įvardija, kad miško gultus kuria iš gamtos ekstrakto, tik trijų medžiagų – virvės, pagalio ir audinio bei santykio tarp jų. Povilas kviečia “čiabuvoti” su juo kartu miške, matyti, jausti ir išgyventi gamtą jo kurtuose miško gultuose.

     

    Sunnnyy, menininkas ir kūrėjas, bounce, acid phunk jazz muzikos atstovas dalyvavo rezidencijoje ir bendradarbiavo su dviem stovyklos menininkais – M. Pauliku ir P. Riauba. Sunnnyy visą savaitę filmavo Mariaus ir Povilo kasdienybę Miško festivalio stovykloje, jų įkvėpimus, svarstymus, ieškojimus, kūrėjų kančias ir išpažintis ir užfiksuotus kadrus sudės į filmus, kuriuos pristatys visai netrukus. 

     

    Vienos dienos miško festivalį girioje ir vasaros palydas užbaigė jaunimo sukurtų filmų peržiūros ir uždegantis Sunnnyy ir jo draugų acid phunk jazz koncertas. Miško festivalis 2021: panirimai palydėtas šokiais ir dideliu bendrystės jausmu. Nepažįstami kūrėjai suvažiavę į Šimonių girią ir susibūrę kurti bei prisijaukinti gamtą, po savaitės kūrybinėse rezidencijoje atrado save, bendrą kūrybą, sugyvenimą su gamta, kuri įkvėpė ir atvėrė naujas kasdienio gyvenimo ir kūrybos perspektyvas. 

     

    Miško festivalio 2021 organizatorė Simona Vaitkutė pasakoja, kad šis eksperimentas su festivalio formatu ir bendros kūrybos galimybėmis bei ribomis buvo ugdanti patirtis. Miško festivalis 2021 suteikė ypatingą  erdvę jauniems kūrėjams. Jie atsivėrė pojūčiams, atsikvėpė ir įsikvėpė miške ir bent trumpam sugrįžo į gyvą betarpišką bendravimą. 

     

    Miško festivalio stovyklautojai savaitę maudėsi miške, Šventosios upėje, lietuje ir bendrystėje bei kartu sukūrė nuostabų baigiamąjį renginį.

     

    Miško festivalis – projektas skirtas ekologinei kultūrai ir sugyvenimo su gamta paieškoms. 



    Miško festivalis 2021: panirimai  finansavo

     

    Lietuvos kultūros taryba

    Anykščių rajono savivaldybė

    Miško festivalio p a n i r i m a i nuotraukų galerija

    Nuotraukų autorė: Lina Kukytė