Skaitiniai

Ar turime sprendimus megaproblemoms, kurios kelia grėsmę mūsų išlikimui?  Mes, modernūs žmonės, turime įprotį, susidūrę su problemomis, ieškoti technologinių sprendimų. Bet  mūsų įgyvendinti sprendimai, savo ruožtu, sukuria naujas problemas. Tai – gili moderniosios žmonijos istorijos gija: žmonija sukasi vis greitėjančiame užburtame rate, kurį sukuria jos pačios iškreipta logika ir techninė priklausomybė. Siekdami patogumų nuskurdinome Žemės gyvybę, nualinome dirvožemį, pakeitėme atmosferos sudėtį, o dabar ieškome, kaip išsigelbėti nuo plintančių  naujų ligų, nestabilaus klimato, skurdesnių derlių,  kylančių politinių neramumų. Prieš porą savaičių pasaulį išvydo nauja knyga apie žmones, bandančius išspręsti problemas, sukurtas žmonių, bandančių išspręsti problemas. Knygos autorė- Elizabeth Kolbert, viena žymiausiu pasaulio žurnalisčių, Pulitzer prizo laureate. Knyga vadinasi- “Po baltu dangumi” (Under the White Sky).  Kuo čia dėta dangaus spalva?

Klimato kaitai įsisiūbavus tiek, kad jos kontrolę įsivaizduoti darosi vis sunkiau,  krizės sprendimų pasiūlymai kurie dar neseniai skambėjo kaip konspiracinės teorijos, spaudoje jau kartais įvardijami ne tik kaip galimi, bet ir neišvengiami. Tarp  tokių neįtikėtinų pasiūlymų yra atmosferos inžinerija- kitaip tariant  sąmoningas oro sudėties keitimas.   Vienas mokslininkų rimtai svarstomas geoinžinerijos planas, yra imituoti ugnikalnio išsiveržimą,  kasmet užpildant atmosferą milijonu tonų sieros dioksido, kad šios dalelės atspindėtų saulės šilumą atgal į kosmosą. Beje, pirmieji  praktiniai bandymai planuojami jau šiais metais virš  Švedijos.   Mokslininkai apskaičiavo, kad toks  Žemės vėsinimo poveikis atsvertų žmonių sukeltą visuotinį atšilimą, tačiau  tariama nauda būtų laikina ir netolygiai paskirstyta. Norint po šios procedūros išvengti pakartotinio ir staigaus  temperatūros pakilimo, reikėtų pakartotinių vėsinimo programų, kurios savo ruožtu galėtų sukelti katastrofas vienose pasaulio vietose, bet galimai pagalbėtų kitoms. Kolbert sako, kad geriausiu atveju tai laimėtų  žmonijai šiek tiek laiko, bet blogiausiu atveju milijonų žmonių gyvenimas taptų neįmanomas. Tarp šalutinių poveikių minimi konfliktai, rūgštus lietus, ozono sluoksnio išeikvojimas, mažesnė energijos gamyba iš saulės kolektorių ir toks žymus šviesos spektro pasikeitimas, kad dangaus mėlynė pranyks ir paliks mus visus gyventi po baltu dangumi.

Paskutinį kartą tiek daug dalelių pasaulio ore sklandė po to, kai 1815 m. Indonezijoje išsiveržė Tamboros vulkanas. Po šio išsiveržimo saulė buvo pritemdyta tiek, kad daugelyje pasaulio šalių 1816 m.  buvo “metai be vasaros”-  pasaulis skendėjo “sausame rūke”, nušalo pasėliai, prasidėjo badas, epidemijos, neramumai. JAV vienas rašytojas pastebėjo: „Atrodė, kad patį gamtos veidą gaubia mirtis.”

Užuot keisdami save, mes keičiame aplinką. „Lengviau įsivaizduoti upės pakeitimą … nei pakeisti aplinkinių žmonių gyvenimus“, – rašo Kolbert. Tai ne metafora, Kolbert knygoje “Po baltu dangumi” aprašoma nesibaigiančių inžinerinių ir biologinių įsikišimų  upėse grandinė: upės krypties pakeitimo projektai, invazinių žuvų importavimas dumblui reguliuoti, upės elektrifikacija, žuvų nuodijimas ir pan., pokyčiai kurie, savaime suprantama,  vėliau reikalauja papildomų įsikišimų…

Prieš tris šimtus metų mūsų buvo 1 milijardas, dabar –  jau aštuonis kartus daugiau.  Kartu su savo naminiais gyvuliais  mes nusveriame likusius, laukinius, pasaulio žinduolius santykiu 22:1 (jie tesudaro 4 proc.). Nėra nei lopinėlio žemės, kuriame nebūtų mūsų buvimo ženklų; mikroplastiko dalelių, branduolinių sprogimų žymių galima rasti net atokiausiose Žemės teritorijose. Ir mes nesustojame: maždaug kas savaitę pastatome po Niujorko dydžio miestą. Ar bent pastebėsime, jei dangus pakeis spalvą? 

Parengta pagal: ‘It is the question of the century’: will tech solve the climate crisis – or make it worse?