Skaitiniai

Žinoma JAV mokslininkė: “Iš gamtos tyrinėtojos pavirtau į jos duobkasę”

Diana Six, entomologė, tirianti vabalus netoli Ledynų nacionalinio parko Montanoje, sako, kad ekologinė krizė visiškai pakeitė jos profesiją.    Vaikystę praleidusi gamtos apsuptyje, žavėdamasi vabalais ir grybais, paauglystėje ši moteris metė mokyklą  ir gyveno visuomenės užribyje, gatvėse. Tačiau pradėjusi lankyti paskaitas bendruomenės kolegijoje Six  tarsi sugrįžo į  džiaugsmingą vaikystę ir vėl atrado pašaukimą tyrinėti gyvybės formas.

Dabar ji pasaulinio lygio mokslininkė,  Montanos universiteto entomologė, pastaruosius 30 metų tyrinėjanti, kaip žievėgraužiai vabalai naikina pušynus. Dirbant šį darbą jos gyvenimą užvaldė depresija. Prieš porą savaičių  kelionė į Ledynų nacionalinį parką privertė ją  išsilieti per twitter: „Ledynų nacionalinis parkas. 97F (36 0 C ) birželį. Liko mažai sniego. Vandens temperatūra 75F  (24 0 C). Ledynai dingsta. Čia tik tai, ką mes išgirstam. Bet blogiausia – tai, ko dauguma niekada nemato.“

Duodama interviu britų laikraščiui “The Guardian”, dr. Six sakė: “Nemanau, kad žmonės supranta, kad klimato kaita nėra tik ledynų praradimas. Kad yra daugybė kitų su šiais pokyčiais susijusių dalykų. Tirpstantis ledas tėra tik pavojaus signalas.  Kad Ledynų nacionaliniame parke kelias dienas būtų 97, 98  (36 0 C ) laipsniai šilumos yra beprotiška. Tai ne šiaip sau.”

„Dabar metai iš metų sniegas dingsta taip anksti, kad kalnuose jo tiesiog nebematai. O toks šiltas vanduo –  pražūtingas žuvims ir dumbliams.

„Gyvybė taip paprastai neprisitaiko. Kai prieš kelias savaites su savo studentais pakilom į ledyną, matėm susisukusias gėles. Palypėjus žemiau, ledyninės lelijos buvo susitraukusios, lubinai net neišsiskleidę. Gėlės turėtų žydėti dar tris savaites, o jų jau nebėra. Visi nuo jų priklausantys vabzdžiai ir paukščiai, pvz., bitės ar kolibriai, turi bėdų, jų maisto nebėra. Paukščių populiacijos ką tik iškepė.

„Šiais metais buvo prarasta daugybė paukščių jauniklių. Tu tiesiog matai, kaip ereliai ir ereliai žuvininkai sėdi medžiuose savo lizduose, ir jų jaunikliai, jie tiesiog negali pakelti karščio. Metai iš metų taip netenkame paukščių.

 „Žmonėms išnykimas dažnai atrodo kaip  tyli, neskausminga statistika. Taip nėra. Tu žiūri į paukščius, kurie nebegali rasti žuvų, nes jos persikėlė gyventi per toli nuo kranto. Paukščiai sulysę, miršta iš bado. Esame tokioje padėtyje, kur jau visi yra paveikti.

„Aš taip pat esu menininkė. Neseniai baigiau 10 savaičių meno kursą „Identitetas“ Amerikoje, kur instruktorius davė mums užduotį pereiti dirbti  su priemonėmis, su kuriomis anksčiau nebuvome dirbę, nes manė, kad negalime grįžti prie senų įpročių.  Aš nupiešiau save persikūnyjančią iš  ekologės į žmones, kurie maro metu išnešinėjo kūnus iš namų.

„Kai buvau priversta iš tikrųjų apmąstyti savo tapatybe, supratau, kad nebeužsiimu to, kuo maniau užsiimanti. Visas mano gyvenimo darbas buvo fiksuoti gyvybinius gamtos procesus, ieškoti, kaip išsaugoti nykstančias gyvybės rūšis. Supratau, kad  jau nebetiriu gyvybės ir būdų, kaip išgelbėti ekosistemas. Supratau, kad  jau peržengiau savo lūžio tašką. Kažkur pakeliui  iš ekologės tapau duobkase. Aš nebeaprašinėju gyvenimo. Aš aprašau netektį, nuosmukį, mirtį.  Šis nepakeliamas sielvartas mane baigia sužlugdyti.

„Tai man aiškiai parodė, kaip pasikeitė visas mano darbas. Man nepatinka mano  naujas darbas, bet aš negaliu  jo mesti. Net jei nustosiu būti profesore ir daryti tyrimus, dabar visada būsiu laidotoja.

„Karjeros pradžioje daug negalvojau apie klimato pokyčius. Tai buvo pakankamai seniai, kad žmonės vis dar abejojo, ar tai tikrai vyksta? Bet gana anksti savo profesorės karjeroje supratau, kad turiu įtraukti klimato kaitą į daugumą savo tyrimų. Mano tiriami medžius naikinantys žievėgraužiai vabalai ir praeityje turėdavo protrūkių. Tai nėra kažkas naujo. Tačiau  naujausias kalninių pušų vabalų protrūkio mastas  yra taip toli nukrypęs nuo bet kokios normos, kad  neįmanoma to nepaisyti.

„Vaikščiodavau per tuos  miškus ir beveik viskas buvo negyva. Kai pamatai, kad vabalas Šiaurės Amerikoje užmuša 70 milijonų hektarų medžių, neišvengiamai pasikeičia tavo keliami klausimai. Mano dėmesys turėjo persimesti nuo vabalų,  prie to, kaip mes galime padėti savo miškams tai išgyventi. Dabar turime žiūrėti į  viską iš visai kito taško.

„Mes veltui stengiamės išsaugoti rūšis perkeldami jas į zoologijos sodus ar atsodindami medžius. Jei neprisikasime iki problemos ištakų, nieko nepakeisime. Tai nereiškia, kad jei susitelktume ir iš esmės pasikeistume, negalėtume kai ko išsaugoti. Tiesiog  neįmanoma to padaryti  fragmentuotai, po vieną rūšį.“

Parengta pagal the Guardian straipsnį: https://www.theguardian.com/environment/2021/jul/21/climate-crisis-glacier-diana-six-ecologist