Skaitiniai

Ar senovės lietuviai garbino Zuikių (kiškių) dievą? Ši mįslė užminta patikimame  XIV a. pab.-XV a. pr. istoriniame šaltinyje – Ipatijaus metraštyje. Metraštis mini Lietuvos karaliaus Mindaugo garbintus lietuvių dievus: „Aukojo: visų pirma Nunadieviui ir Teliaveliui, ir Diviriksui, Zuikių dievui ir Medeinai; jei vykstant į medžioklę išbėgdavo į lauką zuikis, į mišką nežengdavo ir nedrįsdavo jame nei rykštės nulaužti”.

Senojo lietuvių pasaulėvaizdžio tyrinėtojai įvairiai aiškina, kodėl šis dievas minimas tik šiame metraštyje, bet niekur kitur:  gal  apsirikta kažkokį medžioklės prietarą iškeliant iki dievo rango,  o gal čia šmaikščiai bandyta sumenkinti pagoniškų dievų įvaizdžius?  Kiti daro  prielaidas, kad   Zuikių dievas yra „perrašinėtojo klaida” (A. J. Greimas),  miško dievas arba Medeinos epitetas (N. Vėlius).

 Zuikių dievo mįslė  nėra iminta iki šiol.  Religijotyrininkas Gintaras Bereznevičius atkreipė dėmesį į tai, kad kad zuikis yra stiprus mitologinis bei folklorinis personažas tiek Europoje, tiek Afrikoje, o  Zuikių dievas egzistuoja kitų kraštų mitologijose. Jo atitikmenį turi keltai, kartais vaizduojantys šią dievybę rankose laikant gyvą zuikį, kuris be baimės  ir priešiškumo žvelgia į  jį uostinėjantį  šunį. Anot Bereznevičiaus analizės, “turint omenyje besikaupiančias keltų / baltų religines mitologines paraleles ar tiesiog tipologinius dalykus, lieka pripažinti, kad Zuikių dievas, minimas Ipatijaus metraštyje, yra autentiška lietuvių mitologijos figūra.” 

G.Bereznevičiaus manymu, Zuikių dievas ir Medeina Ipatijaus metraščio fragmente neatsitiktinai minimi kartu. Jie yra mitologiškai reali pora, keltiškosios dievų poros – Dianos ir Silvano – lietuviškas atitikmuo.  Keltų tikėjimuose Diana yra medžioklės deivė, turinti gyvybės globėjos, augmenijos ir žvėrių klestėjimą prižiūrinčios dievybės bruožų. O  jos jungtis-  Silvanas, įrašuose  vadinamas „miškų karaliumi”, prižiūri neįdirbtą žemę, miškus, medžioklę ir turi sąsajų su pomirtiniu gyvenimu, kalvyste.  Jis  vaizduojamas kaip  lanku ir strėlėmis ginkluotas medžiotojas, lydimas šuns, kartais rankose laikantis kūjį. Jo stabai buvo statomi atokiausiose vietose, pelkėse. “Carslisle esančio altoriaus reljefe Silvanas vaizduojamas raguotas ir – tai mums svarbiausia – su zuikiu”.

G.Bereznevičiaus nuomone, Zuikių dievas greičiausiai nėra tikrinis dievo vardas, o dievybės apibūdinimas, vieno jo aspekto nusakymas. Senajai religijai dar gyvuojant dievų vardai būdavo slėpiniai, dangstomi pakaitalais.

Viena pirminių Zuikių dievo funkcijų yra medžioklės globa, aiškiai įvardyta lietuvių sakmėse, kalbančiose apie bėdas, nutinkančias miško glūdumoje, pažeidusiems šventą priesaką (medžiojant sekmadienį ar šaunant į Komuniją), o Mindaugo atsisakymas žengti į mišką, iš kurio išbėgo zuikis, atvirkščiai, liudiją priesakų laikymąsi.  Pavyzdžiui, medžiotojui, šovusiam į Komuniją, velnias atneša už ausų zuikį ir laiko, kad būtų lengva nušauti , bet nušovus tokius  zuikius, juos būna sunku parduoti, nes  jie esą  „apsiašaroję, apsiverkę ir da vis ašaros tekančios”. Kitą, ne laiku medžiojusį šaulį iki pat namų durų parsiveja „koks dvylika” zuikių, nekrentančių nuo šautuvo šūvių. Bereznevičiaus manymu, šios sąsajos rodo, kad Zuikių dievas  galėjo būti atskiras dievas, kuris ilgainiui,  įsigalėjus Krikščionybei, buvo sutapatintas  su folkloriniu velniu.

Archeologas Vykintas Vaitkevičius  savo tyrinėjimuose  taip  pat mini  gausius tikėjimus susijusius su kiškiais ir jų  mežiokle: „Nušauto zuikio negalima atiduoti kitam, nes nesiseks medžioklė” „<…> Reikia dešinė ausis nukirpt, tai geriau seksis medžioti” <…> „kai medžiotojas nori, kad geriau sektųsi medžioti, tai kiškio krauju ištepa strieles”. Tik V. Vaitkevičius šiuos pavyzdžius sieja ne su Zuikių deivu, bet su Žvėrūnos (Medeinos) kultu.

G.Bereznevičiaus nuomone, Zuikių dievas galbūt yra žvėrių globėjas. Raguotas Silvanas keltų bareljefuose mena archajinę universalią Žvėrių viešpaties figūrą ir Kernuną, raguotą miško ir žvėrių dievą keltų mitologijoje.  Panašią  archaišką detalę galima rasti ir lietuvių pasakoje  M. Slančiausko pasakų rinkinyje („Šiaurės Lietuvos pasakos”,  64 puslapyje). Šioje pasakoje mergaitė išteka už raguoto vyro, kuris gyvena vienas miško gilumoje stovinčioje trobelėje, pertekusioje visokeriopa gausa. Skirtingai nuo pasakų apie velnią naratyvų,  šiame pasakojime  mergaitė pamilsta raguotąjį vyrą, ir pasakoje pabrėžiama, kad jis – ne velnias.  Galbūt tai keltų Silvano ir lietuvių Zuikių dievo atitikmuo?

Anot G.Bereznevičiaus, “lietuvių sakmėse ir pasakose būtų galima ieškoti Zuikių dievo pėdsakų; jis siejamas su medžiokle, yra žvėrių šeimininkas, – ir gana ženkliai skiriasi nuo Velnio. Galimas dalykas, tai senojo Žvėrių viešpaties (Žvėrių valdovo) reliktas.”

Įdomi ir dar viena su šia mįsle susijusi aplinkybė. Archeologas V.Vaitkevičius analizuodamas duomenis apie senąsias Lietuvos šventvietes, atkreipė dėmesį į Kiškio bažnyčiomis vadinamas vietas.  Archeologinių ekspedicijų ataskaitose užfiksuota informacija apie penkias Kiškio bažnyčias Anykščių, Kaišiadorių, Prienų ir Varėnos rajonuose. Kiškio bažnyčios pavadinimą išlaikė akmuo Genionyse, griova Mičionyse ir kalvos Guronyse, Liciškėnuose bei Purveliuose. “Nors jų pavadinimai motyvuojami tiesiog kiškiais, kurie tas vietas lanko, jose būna ar net meldžiasi (!), tikrinis šių paminklų pavadinimas yra Kiškių bažnyčia <…> Bažnyčiomis vadinamų senųjų šventviečių nėra daug, tačiau  pasitaiko, o folkloro duomenys rodo, kad bažnyčiomis tam tikrose situacijose įvardijamos tiesiog apeigų atlikimo vietos”.

Viena iš Kiškio bažnyčių yra Šimonių girios miškų masyve, Miško festivalio buveinėje.  Šimonių girioje galima sutikti ir abi  Lietuvoje gyvenančias kiškių rūšys. Nuotraukoje matomas baltasis kiškis yra reta, saugoma rūšis, mėgstanti didesnius spygliuočių miško masyvus bei pelkėtus miškus. Kita rūšis, pilkasis kiškis , dažniausiai aptinkama pamiškėse, krūmynuose ir laukuose. Nors šie kiškiai nesaugomi ir jų  oficiali apskaita nevykdoma, gamtininkai pastebi, kad pikieji kiškiai taip pat sparčiai nyksta.

Šaltiniai:

 G.Beresnevičius,  Lietuvių religija ir mitologija (2004) https://www.lhpa.net/index.php/mitologija/405-panteono-struktura-ir-12-skyrius-is-g-beresneviciaus-knygos-lietuviu-religija-ir

V.Vaitkevičius, Nauja Žvėrūnos-Medeinos perspektyva (2004) https://www.academia.edu/3163731/Nauja_%C5%BDv%C4%97r%C5%ABnos_Medeinos_perspektyva_2004_

 Lietuvos raudonoji knyga https://www.raudonojiknyga.lt/gyvunai/zinduoliai/29-baltasis-kiskis-lepus-timidus

Marius Čepulis. Priveiskim kiškių  https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/1164514/marius-cepulis-priveiskim-kiskiu