Laikraštis

Gilusis prisitaikymas: klimato tragedijos navigacijos žemėlapis

Miško festivalio publikacija/ straipsnio vertimas

Autorius: Prof. Jem Bendell

Šio konceptualaus tyrimo tikslas – suteikti skaitytojams galimybę iš naujo įvertinti savo darbą ir gyvenimą, dėl klimato kaitos  mano manymu neišvengiamai artėjant civilizuotos visuomenės žlugimui.

Anotacija 

Šio konceptualaus tyrimo tikslas – suteikti skaitytojams galimybę iš naujo įvertinti savo darbą ir gyvenimą, dėl klimato kaitos  mano manymu neišvengiamai artėjant civilizuotos visuomenės žlugimui.

Ši studija analizuoja naujausius tyrimus, apimančius klimato kaitą ir jos pasekmes mūsų ekosistemoms, ekonomikai ir visuomenei, išleistus akademiniuose žurnaluose ir tiesioginėse mokslinių tyrimų institutų publikacijose.

Ši sintezė leidžia man daryti išvadą, kad visuomenės artimiausiu metu  laukia žlugimas, turėsiantis rimtas pasekmes skaitytojų gyvenimui. Ši studija neįrodo, kad žlugimas neišvengiamas, nes tam reikėtų išsamesnio socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių veiksnių aptarimo, tačiau ji pagrindžia šios temos neatidėliotiną svarbą. Analizė  apžvelgia kai kurias priežastis, dėl kurių galimai yra vengiama pripažinti  visuomenės žlugimo tikimybę. Šios priežastys yra ypač gajos tarp mokslininkų, kurie specializuojasi tvarumo srityse – tyrimuose ir praktikoje, ir  todėl šie klausimai iki šiol nebuvo analizuojami šios profesijos rėmuose.

Šis tyrimas pristato  naujas analitines gaires  moksliniams tyrimams, organizacinei praktikai, asmeniniam tobulėjimui ir viešajai tvarkai, vadinamas  gilaus prisitaikymo gairėmis. Toliau aptariami pagrindiniai gairių aspektai: atsparumas, atsisakymas, atkūrimas ir atleidimas. Šios gairės nesiremia  egzistuojančiais „prisitaikymo prie klimato“ modeliais  nes gairės remiasi  prielaida (skirtingai nuo egzisuojančių modelių), kad visuomenės  žlugimas yra tikėtinas, neišvengiamas, arba jau vyksta.

Autorius mano, kad tai yra vienas iš pirmųjų tvarumo valdymo srities mokslinių tyrimų, darančių išvadą, kad artimuoju laikotarpiu klimato kaitos sukeltas visuomenės žlugimas turėtų tapti mūsų visų pagrindiniu rūpesčiu ir todėl kviečia mokslininkus panagrinėti to pasekmes.

 

Parama skaitytojams 

Internetinėje svetainėje www.jembendell.com ir deepadaptation.info  rasite skaitinių, audio ir vaizdo įrašų bei nuorodų į draugijas, padedančias su  emociniais atsakais į šioje studijoje pateiktą informaciją.

Įvadas

 Ar tvarumo vadybos, politikos ir mokslinių tyrimų specialistai, įskaitant ir mane, gali toliau dirbti remdamiesi prielaida arba viltimi, kad galime sulėtinti klimato kaitą ar paruošti jai tinkamą atsaką, kuris leistų mūsų civilizacijai išlikti? Ekrane stebėdamas nerimą keliančias žinias apie klimato kaitą, aš nebegalėjau ignoruoti šio klausimo, todėl nusprendžiau skirti keletą mėnesių išanalizuoti paskutinėms klimato mokslo naujienoms. Kai priėjau išvados, kad mes nebegalime dirbti remdamiesi šia prielaida ar viltimi, aš uždaviau antrą klausimą. Ar tvarumo srities profesionalai aptarė galimybę, kad  jau gali būti per vėlu išvengti ekologinės katastrofos ir jos pasekmių? Trumpa literatūros apžvalga atskleidė, kad mano kolegos profesionalai nėra publikavę šią perspektyvą analizuojančių ar ja besiremiančių mokslo tiriamųjų darbų. Tai atvedė prie trečiojo klausimo, kodėl tvarumo srities profesionalai nenagrinėja šio esminio klausimo, nuo kurio priklauso visa mūsų  darbo sritis ir mūsų asmeniniai gyvenimai. Šiam tyrimui aš pasitelkiau  psichologines analizes, pokalbius su kolegomis, aplinkosaugininkų debatų socialiniuose tinkluose apžvalgas ir savo paties vengimo pripažinti šią realybę analizę. Nusprendęs, kad būtina skatinti diskusiją apie visuomenės žlugimą, sukeltą ekologinės katastrofos, aš uždaviau ketvirtąjį klausimą: kaip žmonės kalba apie žlugimą socialiniuose tinkluose. Nustatęs įvairias konceptualizacijas aš paklausiau savęs, kokios gairės galėtų padėti žmonėms rasti kelią šioje itin sudėtingoje padėtyje. Šitaip, remdamasis įvairiais skaitytais šaltiniais ir savo 25-erių metų patirtimi tvarumo srityje, aš parengiau gaires, kurias pavadinau „giliuoju prisitaikymu“ prie klimato kaitos.

 

Šių penkių klausimų rezultatas yra straipsnis, kurio negalima priskirti vienam konkrečiam mokslinės literatūros rinkiniui ar praktikai plačioje tvarumo valdymo ir politikos srityje. Atvirkščiai, šis straipsnis kvestionuoja visos šios profesinės srities pamatus. Straipsniu nesiekiama papildyti esamus prisitaikymo prie klimato kaitos mokslinius tyrimus, politiką ir praktiką, kadangi aš nustačiau, kad jie visi remiasi prielaida, kad mes galime suvaldyti  kintančio klimato poveikį fizinėms, ekonominėms, socialinėms, politinėms ir fiziologinėms situacijoms. Vietoje to, šis straipsnis gali būti naudingas būsimam išteklių valdymo ir politikos srities darbui, tiek juos susiaurindamas, tiek papildydamas. Turiu omenyje tai, kad jums reikia skirti laiko atsigręžti, apsvarstyti „o ką daryti, jei“ šiuose puslapiuose išdėstyta analizė iš tiesų yra teisinga, leisti sau gedėti ir  įveikti mums visiems būdingas tipines baimes, bei atrasti prasmę  naujame gyvenimo būde ir elgesyje. Tai gali vykti akademinėje arba valdymo srityje, arba visai kitose srityse, į kurias jus nuves šis suvokimas.

 

Pirmiausia aš trumpai paaiškinsiu, kodėl trūksta mokslinių tyrimų vadybos lauke, nagrinėjančių arba pradedančių analizę nuo ekologinės katastrofos sukeltos visuomenės griūties  ir aptarsiu esamus šios srities tyrimus, kurie daugeliui skaitytojų gali pasirodyti svarbūs. Man ši tema yra nauja,  ir savo darbe visuomenės žlugimą apibrėžiu,  kaip netolygią įprasto mūsų prasimaitinimo, prieglobsčio, saugumo, malonumo, tapatybės ir prasmės būdų pabaigą. Antra, aš apibendrinsiu tai, ką laikau svarbiausiomis pastarųjų kelerių metų klimato mokslo išvadomis, verčiančiomis vis daugiau žmonių suprasti, kad netrukus mes susidursime su pavojingomis permainomis. Trečia, aš paaiškinsiu, kaip šis požiūris yra marginalizuojamas profesionaliame aplinkosaugos sektoriuje, ir pakviesiu jus apsvarstyti galimybę nesivadovauti nusistovėjusia nuomone. Ketvirta, aš panagrinėsiu, kaip žmonės socialiniuose tinkluose apibūdina mūsų situaciją: kaip  gręsiančią visuomenės grūtį, katastrofą ar išnykimą, ir kaip tie požiūriai veikia mūsų emocijas ir idėjas. Penkta, aš pateiksiu „Giliojo prisitaikymo gaires“, skirtas padėti diskutuoti apie tai, ką galime padaryti, pripažinę, kad klimato kaita yra besiskleidžianti tragedija. Galiausiai, aš pateikiu kelis pasiūlymus, kokį poveikį šios gairės galėtų turėti būsimiems moksliniams tyrimams ir mokymams tvarumo srityje.

Kaip mokslininkai ir mąstantys praktikai mes turime galimybę ir pareigą daryti ne tik tai, ko tikisi mūsų darbdaviai ir reikalauja mūsų profesijos normos, bet ir pamąstyti apie mūsų darbo svarbą platesnei visuomenei. Žinau, kad yra žmonių, manančių, kad akademikų teiginiai, jog artimiausiu metu mūsų laukia neišvengiamas visuomenės žlugimas, yra neatsakingi dėl galimo poveikio, kurį tokie pareiškimai tariamai sukelia skaitančiųjų žmonių motyvacijai ar psichinei sveikatai. Mano tyrimai, kurių dalį pateikiu šiame straipsnyje, ir dalyvavimas diskusijose šia tema verčia mane daryti visiškai priešingas išvadas.  Atsakomybė reikalauja kalbėti apie šią analizę dabar ir pakviesti žmones padėti vieni kitiems gilintis į šias pasekmes, įskaitant psichologinius ir dvasinius  jų padarinius.

 


Šios studijos vieta akademinėje literatūroje

Pristatant neigiamas klimato kaitos prognozes ir jų pasekmes žmonių visuomenei, informaciją paparastai yra siekiama pateikti tinkamame kontekste. Dažnai manoma, kad toks kontekstas yra sukuriamas randant pusiausvyrą tarp skirtingos turimos informacijos. Kadangi informacija apie klimato kaitos situacijos keblumą yra labai negatyvi, tai pusiausvyra randama pabrėžiant teigiamą informaciją apie mūsų pažangą kovojant su klimato kaita. Toks siekis  „subalansuoti“ informaciją  yra išlavinto racionalaus proto įprotis. Tačiau  teigiama informacija nėra logiška argumentavimo priemonė, jei ji nėra susijusi su konkrečia situacija, apibūdinama negatyvioje informacijoje.  Pavyzdžiui, „White Star Line“ įmonės sveikatos ir saugos taisyklių aptarimas su „Titaniko“ kapitonu, kol laivas skęsta lediniame Šiaurės Atlanto vandenyje,  nebūtų racionalus laiko panaudojimas. Bet įvertinant tai, kad informacijos balansavimas yra dažna žmonių reakcija diskusijose apie klimato tragedijos mastą ir greitį, pirmiausia panagrinėkime teigiamas naujienas tvarumo srityje.

Žinoma, pastaraisiais dešimtmečiais buvo padaryta tam tikra pažanga aplinkosaugos klausimais, nuo taršos mažinimo iki buveinių išsaugojimo ir atliekų tvarkymo. Per pastaruosius dvidešimt metų buvo dedama daug pastangų siekiant sumažinti anglies dvideginio išmetimą; viena šios strategijos dalis oficialiai buvo vadinama klimato kaitos „švelninimu“ (Aaron-Morrison ir kt. 2017). Daug nuveikta siekiant valdyti klimatą ir anglies dioksidą įvairiomis priemonėmis – nuo sąmoningumo, iki politikos ir inovacijų (Flannery, 2015 m.). Būtina imtis dar platesnių ir skubesnių veiksmų. Tam padeda 2015 m. gruodžio mėn. Tarpvyriausybinėje Klimato Konferencijoje COP21 pasiektas susitarimas ir šiuo metu aktyviai problemos sprendime dalyvaujanti Kinija. Labai svarbu remti ir plėtoti šias pastangas. Taip pat  vis daugiau nuveikiama prisitaikymo prie klimato kaitos srityje,  apsisaugant nuo potvynių, planuojant teritorijas ir diegiant drėkinimo sistemas (Singh ir kiti, 2016 m.). Taip, šios pastangos yra pagirtinos, tačiau jų egzistavimas nekeičia mūsų klimato kaitos situacijos keblumo  analizės.

Vietoje tvaraus verslo teorijų vystymo šiame straipsnyje daugiausiai dėmesio yra skiriama konkrečiam reiškiniui. Tas reiškinys yra ne pati klimato kaita, bet klimato kaitos būklė 2018 metais, kuri, remiantis antrine mokslinių tyrimų apžvalga, man dabar rodo, kad artimiausiu metu susidursime su visuomenės žlugimu. Šis straipsnis bando atkreipti dėmesį į spragą valdymo tyrimų ir praktikos literatūroje, kurioje trūksta diskusijų apie tai, kad turėtume nustoti galvoti, kad mes galime išspręsti arba įveikti klimato kaitos problemą. „Sustainability Accounting Management and Policy“  žurnale, kuriam ir buvo pateiktas šis straipsnis, anksčiau nebuvo spausdinta diskusijų šia tema, išskyrus vieną straipsnį, kurio bendraautorius esu aš (Bendell ir kt, 2017 m.). Trijuose straipsniuose užsimenama apie prisitaikymą prie klimato kaitos, bet tik vienas iš jų skiria tam daugiau dėmesio, pateikdamas pasvarstymus kaip pagerinti drėkinamą žemės ūkį (de Sousa Fragoso ir kiti, 2018 m.).

„Organization and Environment“ yra lyderiaujantis žurnalas diskusijose apie klimato kaitos poveikį organizacijoms ir atvirkščiai; nuo devintojo dešimtmečio jame diskutuojama apie filosofines ir teorines pozicijas aplinkos klausimais, taip pat apie organizacijų ir valdymo poveikį. Tačiau šis žurnalas nėra publikavęs mokslinių straipsnių, nagrinėjančių ekologinės katastrofos sukeltos visuomenės griūties teorijas ir pasekmes. Prisitaikymas prie klimato kaitos minimas trijuose straipsniuose. Du iš jų prisitaikymą  klimato kaitai pateikia kaip kontekstą, bet nagrinėja kitas problemas ir daugiausia dėmesio skiria socialiniam mokymuisi (Orsato ir kiti, 2018 m.) ir tinkliniam mokymuisi (Temby ir kiti, 2016 m.). Tik vienas tame žurnale publikuotas straipsnis nagrinėja prisitaikymą prie klimato kaitos ir kaip tai veikia organizacijas. Nors straipsnio santrauka apie tai, kaip padariniai neigiamai įtakoja valdymą,  yra naudinga, tačiau straipsnis nenagrinėja  plačių visuomenės žlugimo pasekmių (Clément ir Rivera, 2016 m.).

Prisitaikymas prie klimato kaitos yra plačiai nagrinėjamas kitose nuo valdymo tyrimų nutolusiose socialinių mokslų srityse (Lesnikowski ir kiti, 2015 m.). Iliustruoju: vykdant termino „prisitaikymas prie klimato kaitos“ paiešką, „Google Scholar“ pateikia daugiau nei 40 000 rezultatų. Iėškodamas atsakymų į klausimus, kuriuos sau keliu šiame straipsnyje, aš neapžvelgsiu šios srities ir jos akademinių studijų. Galėtumėte paklausti, o kodėl gi ne? Atsakyčiau, kad prisitaikymo prie klimato kaitos sritis yra orientuota į būdus, skirtus palaikyti mūsų esamas bendruomenes, susiduriančias su klimato kaitos sukeltais trukdžiais, kuriuos galima suvaldyti (ten pat). „Giliojo prisitaikymo“ modelis sutampa su tomis gairėmis, ten, kur kur mes pripažįstame, kad turėsime keistis, bet kitur nutolsta nuo jų, pasirinkdamas  visuomenės žlugimo neišvengiamybę kaip pradinį atskaitos tašką (kaip paaiškinsiu toliau).

Be to, po šios studijos primojo leidimo (2018 m). susipažinau su katastrofų, egzistencinių rizikų ir „kolapsologijos“ (Servigne and Stevens, 2020) sričių studijomis. Rekomenduoju skaitytojams panagrinėti tų sričių literatūrą, kuo ir pats toliau užsiimu. Esamoji studija neįtraukia šių sričių įžvalgų.

 

Mūsų ne-linijinis pasaulis

Šiame straipsnyje nepateikiama išsami naujausių mokslo žinių apie klimato kaitą analizė. Tačiau aš apžvelgiau kelių pastarųjų metų mokslinę literatūrą, o tose vietose, kur buvo neaiškumų, paprašiau naujausių duomenų tiesiogiai iš mokslo institutų. Šiame skyriuje aš pateikiu gautų duomenų suvestinę, tam, kad įtvirtinčiau prielaidą, kad mums jau per vėlu sustabdyti artėjančią klimato kaitos sukeltą ekologinę katastrofą,  su kuria per savo gyvenimus susidurs dabar šioje žemėje gyvenantys žmonės.  

Globalios aplinkos temperatūros augimas yra nebeginčijamas. Septyniolika iš 18 pačių šilčiausių metų per 136 metus įvyko po 2001 m., o nuo 1880 m. temperatūra visame pasaulyje pakilo 0,9°C (NASA/GISS, 2018 m.). Labiausiai stebinantis atšilimas įvyko Arktyje, kur žemės paviršiaus temperatūra 2016 m. buvo 2,0°C aukštesnė nei 1981- 2010m. vidurkis ir 0,8°C viršijo ankstesnius 2007 m., 2011 m. ir 2015 m. rekordus, o nuo 1900, kai buvo pradėta duomenų registracija, šiluma  Arktyje padidėjo 3,5°C (Aaronas-Morrisonas ir kiti, 2017 m.).

Šiuos duomenis paprasta surinkti, jie nekvestionuojami, todėl jie greitai įtraukiami į akademines publikacijas. Tačiau norint suvokti šio atšilimo poveikį aplinkai ir visuomenei, būtini dabartinės situacijos duomenys realiu laiku ir remiantis jais numatomos tendencijos. Kaip pamatysime, klimato kaita ir jos poveikis per pastaruosius kelerius metus buvo žymūs. Todėl norėdami įvertinti situaciją, privalome ieškoti naujausios informacijos tiesiogiai mokslo institutuose, mokslininkų darbuose ir jų interneto svetainėse. Tai reiškia, kad nors ir svarbu atsižvelgti, bet jau nebepakanka remtis vien tik akademinių žurnalų publikacijomis ir ilgalaikėmis Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (TKKG) ataskaitomis. Ši tarptautinė institucija atliko naudingą darbą, bet ji jau ne kartą akivaizdžiai neįvertino pokyčių tempo, kuriuos per pastaruosius dešimtmečius tiksliau prognozavo žymūs klimato mokslininkai (Spratt ir Dunlop, 2018; Herrando-Pérez ir kt., 2019). Kai kurie tyrėjai padarė išvadą, kad klimato kaita vyksta ir įvyks daug greičiau, nei numatė TKKG (Xu ir kt., 2018). Pavyzdžiui,  TKKG anksčiau nustatė 17% tikimybę peržengti 1,5°C pasaulinio aplinkos atšilimo ribą iki 2030 m., nuvertindama kelis pagrindinius veiksnius, kurie „numatomą 1,5°C atšilimo datą paankstina maždaug iki 2030 m., o 2°C ribą priartina iki 2045 m.“ (Xu ir kt., 2018). Natūralūs Ramiojo vandenyno svyravimai „padidina 1,5°C ribos prašokimo dar prieš 2025m. tikimybę iki bent 10%“. Atidžiau ištyrus šią Interdekadalinę Ramiojo vandenyno osciliaciją (angl. Interdecadal Pacific Oscillation, IPO) nustatyta, kad jei jis pereis į teigiamą atšilimo fazę, „tai paankstins prognozuojamą [1,5C] atšilimą, kuris dabar numatomas apie maždaug 2026m.,“ (Henley ir King, 2017 m. ). Čia statistine kalba pasakoma, kad tai gali įvykti dar anksčiau (bet, viliuosi,  kad vėliau).

Todėl šioje apžvalgoje be TKKG remsiuosi ir įvairiais kitais šaltiniais, daugiausiai dėmesio skirdamas duomenims nuo 2014 m., todėl, kad nuo tada surinkti duomenys, deja, dažnai rodo nelinijinius mūsų aplinkos pokyčius. Nelinijiniai pokyčiai yra ypatingai svarbūs siekiant suprasti klimato kaitą, nes jie duoda pagrindo manyti, kad poveikis bus daug greitesnis ir stipresnis nei numato linijinėmis projekcijomis pagrįstos prognozės, o pokyčiai nebebus priklausomi nuo antropogeninės anglies dioksido taršos masto. Nors nelinijinis pokytis nebūtinai turi būti eksponentinis, ar vykti be stabtelėjimų ir pauzių, gamtos pasaulyje pokyčiai, tokie kaip nelinijinis jūros lygio kilimas ar nelinijiniai jūros ledo pokyčiai, yra tokio didžiulio masto procesai su stiprinančiais grįžtamaisiais ryšiais, kad galima pagrįstai manyti, kad tokie nelinijiniai procesai bus nesustabdomi. Kitaip tariant, tokie pokyčiai  ir būtų  vadinamosios „nesuvaldomos klimato kaitos “ aspektai ir rodikliai.

Ką reiškia „nesuvaldoma kaita“? Mokslininkai, tiriantys klimato lūžio taškus, nustatė, kad „gali būti, kad mes jau peržengėme tarpusavyje susijusių nesustabdomų lūžio taškų virtinės slenkstį“, kurie nukreips Žemę į kur kas karštesnę būklę. Mokslininkai padarė išvadą, kad iš 15 galimų lūžio taškų, nustatytų 2008 m., septyni dabar rodo aktyvumo požymius, reiškiančius, kad jie jau galimai perėjo į save sustiprinančius ir negrįžtamus pokyčius. Juos papildo du nauji aktyvūs lūžio taškai, naujai įtraukti į šį sąrašą (Lenton ir kt., 2019). Kadangi devyni lūžio taškai jau yra aktyvūs ir tarpusavyje susiję, terminas „nesuvaldoma“ kaita yra tinkamas naudoti šioje situacijoje. Nauji modeliai prognozuoja, kad su dabartiniais taršos scenarijais iki amžiaus pabaigos pasieksime daugiau nei 6 laipsnių atšilimą (Johnson, 2019). Todėl, įsitikinimas, kad galbūt mes esame, tikriausiai esame arba neabejotinai esame nevaldomos klimato kaitos pradžioje, yra pagrįstas, o ne kraštutinis padėties vertinimas.

Arkties atšilimas sulaukė didesnio visuomenės dėmesio, kadangi jis pradėjo destabilizuoti vėjus aukštesniame atmosferos sluoksnyje, ypač reaktyvinį srautą ir šiaurinį poliarinį sūkurį, o tai sukėlė didelį šiltesnio oro judėjimą į Arkties šiaurę, o šalto oro – į pietus. Vienu metu 2018 m. pradžioje Arkties temperatūros matavimų duomenys viršijo tos datos vidurkį 20 laipsnių Celsijaus (Watts, 2018 m.). Atšilimas Arktyje lėmė dramatišką jūros ledo tirpsmą, rugsėjo mėnesio vidutinis ledo lygis mažėja po 13,2% kas dešimtmetį nuo 1980 m., todėl mes praradome jau du trečdalius viso ledo dangos(NSIDC/NASA, 2018 m.).  

Šie duomenys kelia dar didesnį susirūpinimą, kai juos apjungiame kartu su jūros ledo tūrio, kuris yra ledo sluoksnio atsparumo būsimam atšilimui ir audroms rodiklis, pokyčiais.  Žemiausias tūrio lygis buvo pasiektas 2017 m. atitikdamas  ledo mažėjimo tendenciją  (Kahn, 2017 m.).

Mažėjant baltame ledo paviršiuje atsispindimų Saulės spindulių, numatoma, kad Arktyje išnykus ledui stipriai padidės atšilimas visame pasaulyje. 2014 m. mokslininkai apskaičiavo, kad šis pokytis jau prilygsta 25% temperatūros augimo, kurį tiesiogiai sukėlė CO2 per pastaruosius 30 metų (Piston ir kiti, 2014 m.). Tai reiškia, kad galėtume ketvirčiu sumažinti pastarųjų trijų dešimtmečių CO2 išmetimą ir šį poveikį nusvertų kasmetinis prarastas Arkties ledo gebėjimas atspindėti Saulės spindulius. Vienas iš žymiausių klimato kaitos specialistų pasaulyje Peteris Wadhamsas tiki, kad Arktį be ledo pamatysime jau vieną iš ateinančių kelerių metų vasarų. Kai tai atsitiks, beveik neabejojotina, kad dėl atšilimo grįžtamųjų ryšių, po kelerių metų ištisus metus Arktyje nebus ledo, kas jo apskaičiavimu, greičiausiai 50% padidins atšilimą, kurį sukėlė žmonių veiklos išmetamas CO2 (Wadhams, 2016). Nors kai kurie mokslininkai mano, kad atšilimo pasekmės yra mažesnės (Hudson, 2011),  jei paaiškėtų, kad jie  teisingi, TKKG apskaičiavimai taptų beverčiais, kartu su JTBKKK tikslais ir pasiūlymais.

Tarp  2002 m. ir 2016 m. Grenlandija prarado maždaug 280 gigatonų ledo per metus, o per 14 metų laikotarpį ledo masė salos žemesnėse vietovėse ir pakrantėse sumažėjo iki 4 metrų (išreiškus atitinkamu vandens sluoksniu) (NASA, 2018 m.). Kartu su kitu tirpstančiu sausumos ledu ir šiluminiu vandens plėtimusi tai lėmė, kad pasaulinis vidutinis jūros lygis išaugo maždaug 3,2 mm per metus, bendras lygio padidėjimas – daugiau nei 80 mm nuo 1993 m. (JPL/PO.DAAC, 2018 m.). Nustatyta, kad TKKG nepakankamai įvertino jūros lygio kilimą, sutinkamai su savo bendru „egzistencinės klimato rizikos sumenkinimu“ (Spratt ir Dunlop, 2018). Naujausi duomenys rodo, kad kilimo tendencija yra nelinijinė (Malmquist, 2018). Tai reiškia, kad jūros lygis kyla dėl nelinijinio sausumos ledo tirpimo stiprėjimo.

Stebimi reiškiniai siekia ir viršija kraštutines daugumos pastarųjų dešimtmečių klimato kaitos modelių prognozes mūsų laikotarpiui. Jie yra ekstremalesni, nes modeliai neįvertino orų kintamumo, atsirandančio dėl tokių reiškinių kaip dideli pokyčiai atmosferos sraujymėse  (Kornhuber ir kt., 2019). Pasaulinė vidutinė temperatūra siekia aukščiausias modelių prognozuotas ribas dabartiniam laikui, ypač jei paskutinius metus vertiname kaip naują normą, o ne laukiame, kol mokslinis susitarimas patvirtins dešimtmečio tendencijas. „Vidutinė temperatūra per dvylika mėnesių iki 2020 m. birželio mėn. yra beveik 1,3°C aukštesnė už [priešindustrinės temperatūros ribą, TKKG naudojamą brėžiant 1,5 °C ir 2°C laipsnių atšilimo ribas]“ („Copernicus“ programa, 2020 m.). Šie dabartiniai matavimai atitinka nelinijinius mūsų aplinkos pokyčius, kurie savo ruožtu gali padaryti nekontroliuojamą poveikį žmonių gyvenamosioms vietovėms ir žemės ūkiui ir įvairiapusiškai paveikti socialines, ekonomines ir politines sistemas. Prie šių tendencijų grįšiu vėliau, po to, kai išvardinsiu pasekmes, apie kurias pranešama jau dabar.

Jau matome poveikį audrų, sausrų, potvynių dažniui ir stiprumui, pasikeitus šilumos pusiausvyrai vandenynuose ir atmosferoje, ir greičiau šylant ašigaliams (Herring et al, 2018). Be to, daugiau šilumos užsilaikius poliariniuose regionuose, temperatūra žemesnėse platumose leidžiasi, ko pasekoje atmosferos sraujymės silpnėja ir banguoja, sukurdamos daugiau aukšto slėgio blokų lemiančių ekstremalius orus (Kornhuber ir kt., 2019 ). Mes pastebime neigiamą poveikį žemės ūkiui. Per šį amžių pasėlių derliaus augimas dėl klimato kaitos kiekvieną dešimtmetį mažėjo 1-2 procentais (Wiebe ir kiti, 2015 m.). JT Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) praneša, kad su klimato kaita susijusios orų anomalijos kasmet atsieina milijardus dolerių, ir šie kaštai eksponentiškai auga. Kol kas poveikis matuojamas pinigais, bet svarbiausios yra pasekmės mitybai (FAO, 2018). Taip pat pastebime poveikį jūrinėms ekosistemoms. Per pastaruosius 30 metų maždaug pusė pasaulio koralinių rifų išnyko dėl įvairių priežasčių, kurių pagrindinės – padidėjusi vandens temperatūra ir rūgštingumas dėl padidėjusios CO2 koncentracijos vandenyno vandenyje (Phys.org, 2018 m.). Per dešimtmetį iki 2016 m. Atlanto vandenynas sugėrė iki 50 procentų daugiau anglies dioksido nei per praėjusį dešimtmetį, taip  gerokai paspartindamaas vandenyno rūgštėjimą (Woosley ir kiti, 2016 m.). Šis tyrimas leidžia daryti prielaidas apie viso pasaulio vandenynus, o dėl sukelto rūgštėjimo degraduoja jūrinio mitybos tinklo pagrindas, kartu visame pasaulyje mažėja žuvų populiacijų gebėjimas daugintis (Britten ir kiti, 2015). Tuo pat metu dėl vandenynų šiltėjimo jau sumažėjo kai kurių žuvų rūšių populiacijos (Aaron-Morrison ir kiti, 2017 m.). Be grėsmių žmonių mitybai svarbūs ir kiti veiksniai, kaip pavydžiui kai kuriuose regionuose pastebimas sparčiai didėjantis uodų ir erkių sukeltų virusų plitimas, nes temperatūra tampa jiems palankesnė (ECJCR, 2018 m.)

Žvelgiant į  priekį

 

Mes jau patiriame daugumą mano apžvelgtų klimato kaitos pasekmių, ir  net jeigu jos nestiprėtų, laikui bėgant tai vis labiau veiks mūsų ekosistemas, dirvožemį, jūras ir mūsų visuomenę. Sunku numatyti būsimas pasekmes. Bet dar sunkiau jų nenumatyti.  Poveikis, kurį patiriame šiandien, pasiekė pačias blogiausias dešimtajame dešimtmetyje pateiktas prognozes –  kuomet aš pradėjau tyrinėti klimato kaitą ir sumodeliuotas klimato kaitos prognozes bakalauro studijų Kembridžo universitete metu. Šiandieniniai modeliai numato audrų skaičiaus ir stiprumo augimą (Herring ir kiti, 2018 m.). Jie prognozuoja žemės ūkio smukimą, įskaitant pavojų masinei grūdų gamybai šiaurės pusrutulyje, ir nuolatinius ryžių auginimo trikdžius tropikuose. Tai apima ir prognozuojamą ryžių, kviečių ir kukurūzų derliaus sumažėjimą Kinijoje, atitinkamai 36,25%, 18,26%, ir 45,10%, iki šio amžiaus pabaigos (Zhang ir kiti, 2016 m.). Pagal pagrindinius projektuojamus klimato kaitos scenarijus, Naresh Kumar ir kiti (2014 m.) prognozuoja 6–23% ir 15–25% kviečių derliaus sumažėjimą Indijoje, atitinkamai šio amžiaus šeštajame ir devintajame dešimtmečiuose. Prognozuojama, kad koralų nykimas ir jūrų rūgštėjimas daugiau nei perpus sumažins žuvininkystės produktyvumą (Rogers ir kiti, 2017 m.). Jūros lygio augimo koeficientas leidžia manyti, kad netrukus jis taps eksponentiniu (Malmquist, 2018 m.), o tai sukels rimtų problemų šimtams milijonų pakrantės zonose gyvenančių žmonių (Neumann ir kiti, 2015m.). Šiuo metu aplinkosaugos srities mokslininkai apibūdina dabartinę erą kaip šeštąjį masinį išnykimą Žemės planetos istorijoje, tik jį sukėlėme mes patys. Dėl klimato kaitos kyla grėsmė išnykti maždaug pusei visų augalų ir gyvūnų didžiausia biologine įvairove pasižyminčiose pasaulio vietovėse (WWF, 2018 m.). 2018 m. Pasaulio bankas pranešė, kad be jau esamų milijonų tarptautinių pabėgėlių, pasauliui reikia pasiruošti daugiau nei 100 milijonų pabėgelių, dėl klimato kaitos migruojančių valstybių  viduje (Rigaud ir kiti, 2018 m.).

 

Nepaisant to, kad aš, jūs ir daugelis mums pažįstamų šioje srityje dirbančių žmonių jau žinome šios globalios situacijos duomenis, yra naudinga juos pakartoti, bent jau tam, kad paskatintume blaivų susitaikymą su dabartine padėtimi. Kai kurie komentatoriai apibūdina mūsų laikus kaip naująją žmonių suformuotą geologinę erą – Antropoceną (Hamilton ir kiti, 2015 m.). O kiti mano, kad mes turėtume ieškoti būdų, kaip gyventi nestabilioje padėtyje, susidariusioje po darnaus vystymosi (Benson ir Craig, 2014 m.; Foster, 2015 m.). Šį kontekstą verta prisiminti, nes jis sudaro pagrindą, kuriuo remdamiesi turėtume vertinti kiek svarbios ar nesvarbios yra visos pagirtinos pastangos, kurių buvo imtasi ir apie kurias buvo išsamiai rašoma šiame ir kituose žurnaluose per pastarąjį dešimtmetį. Dabar pabandysiu nusakyti platesnį kontekstą,  apibrėžiantį mūsų būsimą darbą tvarumo srityje.

 

Politiškai priimtinas mokslinis susitarimas yra, kad turime išlikti žemiau 2 laipsnių globalios aplinkos temperatūros atšilimo, jei norime išvengti pavojingo ir nekontroliuojamo klimato kaitos lygio, kurio poveikis būtų masinis badas, ligos, potvyniai, naikinančios audros, priverstinė migracija ir karas. Vyriausybės sutarė dėl tokio skaičiaus, jausdamos vidinį ir tarptautinį spaudimą iš suinteresuotų asmenų, ypač iš korporacijų. Todėl tai nėra skaičius, kuriam pritartų dauguma mokslininkų, atsižvelgiant į tai, kad galime prarasti daugelį ekosistemų ir susidurti su didele rizika, jei priartėsime prie 2 laipsnių globalios aplinkos temperatūros šilimo (Wadhams, 2018 m.). 2013 m. TKKG sutarė, kad jei pasaulis nesugebės pasirūpinti, kad būsimos antropogeninės išlakos neviršytų bendro 800 milijardų tonų anglies dioksido, mes greičiausiai nesugebėsime išlaikyti vidutinės temperatūros žemiau 2 laipsnių vidutinio globalaus šilimo. Tai reiškia, kad liko sudeginti 270 milijardų tonų anglies (Pidcock, 2013 m.). Bendras pasaulinis taršos kiekis išlieka maždaug 11 milijardų tonų anglies per metus (tai sudaro 37 milijardus tonų CO2). Šie apskaičiavimai kelia nerimą, bet sudaro įspūdį, kad pokyčiams turime mažiausiai dešimtmetį. Pakeisti ekonomikos sistemas užtrunka ilgai, todėl jei dabar dar nesiekiame pastebimo sumažinimo, nepanašu, kad sugebėsime neviršyti nurodytų anglies dioksido ribų. 2017-aisiais anglies tarša padidėjo 2%, tad ekonominės veiklos atsiejimas nuo atmosferos taršos kol kas neturi įtakos globaliam taršos kiekiui (Canadell ir kiti, 2017 m.). Taigi, pagal darbartines tendencijas, mums nepavyks išvengti didesnio nei 2 laipsnių atšilimo mažinant taršos kiekį. Bet kokiu atveju, TKKG apskaičiuotas  mums likęs anglies dioksido biudžetas buvo prieštaringai įvertintas mokslininkų. Vienas mokslininkas apskaičiavo, kad TKKG nepakankamai įvertino išskiriamo metano kiekį, todėl anglies biudžetas bus visiškai išnaudotas iki 2025m (Knorr, 2019).

 

Atsižvelgdami į šią situaciją, kai kurie ekspertai siūlo daugiau dirbti stengiantis pašalinti anglies dioksidą iš atmosferos naudojant technologijas. Deja, norint sumažinti sistemoje jau esantį šilumos kiekį, šiuolaikines technologijas reikėtų padauginti iš 2 milijonų per 2 metus, jos visos turėtų būti varomos atsinaujinančia energija, ir kartu  turėtume labai stipriai mažinti išmetamos taršos kiekį (Wadhams, 2018 m.). Daug daugiau vilčių teikia biologinis požiūris į anglies dvideginio surinkimą (Hawken ir Wilkinson, 2017 m.). Šis požiūris, be kitų dalykų, apima medžių sodinimą, dirvožemio ir žemės ūkio atkūrimą, jūros žolių ir rudadumblių auginimą. Jis turi ir platesnį naudingą poveikį aplinkai ir  naudingą socialinį šalutinį poveikį. Jūros žolių (Greiner ir kiti, 2013 m.) ir jūros dumblių tyrimai (Flannery, 2015 m.) rodo, kad galėtume iš karto šalinti milijonus tonų anglies dvideginio iš atmosferos ir tai daryti nuolat, jei sutelktume didžiules pastangas atkurti jūros žolių pievas ir auginti jūros dumblius. Grynasis sekvestracijos poveikis vis dar vertinamas, bet tam tikroje aplinkoje jis bus ryškus (Howard ir kiti, 2017 m.). „Valdomos ganyklų rotacijos“ praktikos (MIRG), vadinamųjų holistinių ganyklų tyrimas rodo, kaip sveikos pievos gali kaupti anglies dioksidą. 2014 m. studijos metu buvo apskaičiuota, kad ūkiuose, kuriuose taikoma ši praktika, kasmet hektare dirvožemio anglies dioksido kiekis padidėja 8 tonomis (Machmuller ir kiti, 2015 m.). Maždaug 3,5 milijardo hektarų žemės visame pasaulyje naudojama ganykloms ir pašariniams augalams. Taikant pirmiau pateiktą 8 tonų koeficientą, dešimtadalyje tos žemės taikant MIRG praktiką būtų sekvestruotas ketvirtadalis dabartinių išlakų. Be to, taikant neįdirbtos žemės sodininkystės metodiką, hektare galima sekvestruoti iki dviejų tonų anglies dioksido per metus, tai taip pat būtų svarbus indėlis. Akivaizdu, kad vertinant mūsų anglies dioksido biudžetą, šioms žemės ūkio sistemoms reikėtų skirti tiek pat dėmesio, kiek skiriame išmetamos taršos mažinimui.

 

Aišku, kad šiuo metu reikalinga didžiulė kampanija ir politinė valia, siekianti transformuoti žemės ūkį ir atkurti ekosistemas visame pasaulyje. Panaikinti pastarųjų šešiasdešimties metų žemės ūkio vystymą pasaulyje – didžiulis darbas. Be to, tai reiškia, kad esamų mūsų pelkių ir miškų išsaugojimas staiga turėtų tapti sėkmingu po dešimtmečius trukusių nesėkmių beveik visur, išskyrus  geografiškai apribotus gamtos draustinius. Netgi jei nedelsdami imtume veikti su entuziazmu, klimate jau esanti šiluma ir nestabilumas sukeltų žalą ekosistemoms, todėl tokiems bandymams būtų sudėtinga pažaboti anglies dioksido kiekį atmosferoje. Realybę, kad mes jau pažengėme pernelyg toli, kad galėtume išvengti ekosistemų trikdžių, pabrėžia ir išvados, kad netgi jei tokio masto CO2 pašalinimas iš atmosferos būtų įmanomas, tai nepadėtų išvengti didžiulės žalos jūrų augalijai ir gyvūnijai, kuri tęsis daugybę metų dėl vandenynuose ištirpusio CO2 sukelto rūgštėjimo (Mathesius ir kiti, 2015 m.).

 

Nepaisant to, kad žmonių galimybės skatinti anglies dioksido sekvestracijos procesus bendradarbiaujant su gamta yra ribotos, mūsų planeta vis tiek padeda mums. Nuo šio amžiaus pradžios pasaulinis planetos „sužalėjimas“ gerokai sulėtino anglies dioksido kiekio augimą atmosferoje. Augalai auga greičiau ir yra didesni dėl padidėjusio CO2 lygio ore ir šiltesnės temperatūros, kuri sumažina augalų išmetamą CO2 per kvėpavimą. Dėl tokio poveikio per pastarąjį dešimtmetį kasmetinių ore išliekančių anglies dioksido išlakų proporcija sumažėjo maždaug nuo 50% iki 40%. Tačiau šio proceso poveikis yra ribotas, kadangi bendras CO2 kiekis atmosferoje ir toliau auga – 2015 m. jis pasiekė 400 milijonųjų dalių kiekį (ppm). Įvertinant tai, kad metų laikų pokyčiai, ekstremalios temperatūros, potvyniai ir sausros pradeda neigiamai veikti ekosistemas, egzistuoja rizika, kad laikui bėgant šio pasaulinio sužalėjimo poveikis gali susilpnėti (Keenan ir kiti, 2016 m.).

 

Galimas atmosferoje esančio anglies dvideginio mažėjimas dėl natūralių ir žmonių veikiamų biologinių procesų yra vilties spindulėlis mūsų tamsioje situacijoje. Tačiau nežinomybė dėl jų poveikio kontrastuoja su kol kas neaiškiu, bet ryškiu į atmosferą išmetamo metano kiekio didėjimo poveikiu. Šios dujos sulaiko daug didesnį Saulės spindulių šilumos kiekį, lyginant su CO2, tačiau daugelyje po 2005 m sudarytų klimato modelių jos buvo nepakankamai  įvertintos, o iki tol iš viso buvo ignoruojamos. Naujausiais tyrimais nustatoma ir prognozuojama kur kas didesnė metano koncentracija (Farquharson ir kt., 2019; Lamarche-Gagnon ir kt., 2019 m. Ir Nisbet ir kt., 2019). 2016 m. pasaulinės metano sąmatos ataskaitos autoriai išsiaiškino, kad pirmaisiais šio amžiaus metais metano koncentracija augo tik maždaug 0,5 ppb kasmet, lyginant su 10 ppb 2014 m. ir 2015 m. Buvo nurodyti įvairūs taršos šaltiniai, nuo iškastinio kuro iki žemės ūkio ir tirpstančio amžinojo įšalo (Saunois ir kiti, 2016m.).

 

Atsižvelgiant į tai, kad ši tema yra aštrių ginčų objektas mokslininkų bendruomenėje, gali būti ginčytinas ir mano teiginys, kad mokslininkai nesutaria dėl dabartinių metano išlakų šaltinių ar dėl galimos rizikos ir dėl to, kokiu metu įvyks didelis metano išskyrimas iš paviršiaus arba amžino įšalo podugnio. Paskutinį kartą bandant sutarti dėl metano keliamos rizikos iš tirpstančio paviršiaus amžino įšalo metu buvo padarytos išvados, kad metano išskyrimas įvyks per artimiausią amžių arba tūkstantmetį, bet ne šiame dešimtmetyje (Schuur ir kiti, 2015). Tačiau per trejus metus šis sutarimas buvo paneigtas vienu iš išsamiausių eksperimentų, kurio metu paaiškėjo, kad jei tirpstantis amžinasis įšalas lieka pažliugęs, kas yra tikėtina, tuomet jis generuos didelį kiekį metano per kelerius metus (Knoblauch ir kiti, 2018 m.). Dabar greičiausiai bus diskutuojama, ar kiti mikroorganizmai galėtų vešėti tokioje aplinkoje ir misti metanu, ir ar užtektų laiko, kad būtų sumažintas poveikis klimatui.

 

Dar labiau ginčytini yra debatai apie metano išskyrimą iš klatrato darinių arba užšalusių metano hidratų, arba Arkties jūros dugno. 2010 m. grupė mokslininkų paskelbė studiją, kurioje įspėjo apie tai, kaip Arkties atšilimas gali lemti tokį metano išskyrimo greitį ir apimtis, kurie būtų katastrofiški gyvybei Žemėje, o po tokio iškyrimo atmosferos temperatūra pakiltų daugiau nei 5 laipsniais vien per kelerius metus (Shakhova ir kiti, 2010 m.). Studija sukėlė aštrius debatus, didžioji dalis kurių buvo nepamatuoti,  ir tai turbūt  suprantama, turint omenyje  šokiruojantį tokios informacijos poveikį (Ahmed, 2013 m.). Nuo tada pagrindiniai šių mokslinių debatų (apie tai, kas potencialiai priverstų išnykti žmonių rasę) klausimai apima diskusijas apie laiko tarpą, kurio prireiktų, kad vandenynų šilimas destabilizuotų dugne esančius hidratus, ir kiek metano suvartos aerobiniai ir anaerobiniai mikrobai iki kol jis pasieks paviršių ir pateks į atmosferą. Pasaulinėje šios prieštaringos temos apžvalgoje mokslininkai padarė išvadas, kad nėra įrodymų, leidžiančių prognozuoti greitą katastrofiško metano lygio išskyrimą artimiausioje ateityje (Ruppel ir Kessler, 2017 m.). Tačiau pagrindinė tokios išvados priežastis buvo tai, kad trūko duomenų, demonstruojančių realų metano kiekio didėjimą atmosferoje Arkties paviršiuje. Iš dalies taip yra dėl to, kad trūksta tokią informaciją renkančių jutiklių. Daugelis pažemio metano matavimo sistemų yra ant žemės. Ar gali būti, kad būtent todėl neįprasto metano koncentracijos padidėjimo atmosferoje negalima paaiškinti esamais duomenimis iš viso pasaulio (Saunois ir kiti, 2016 m.)? Keista, kad nėra lengvai prieinamos ir patikimos realaus laiko atmosferos matavimų potencialaus poveikio analizės. Tačiau 2014–2017 m. metano koncentracija „labai stipriai“ augo (Nisbet ir kt., 2019). 2020m. kitame ašigalyje atliktas metano išsiskyrimo tyrimas, tirantis nepakankamą mikrobų filtravimo efektą, kelia susirūpinimą, kad metanas gali išsiskirti pavojingais kiekiais iš jūros dugno (Thurber ir kt., 2020).

 

Šie tyrimai leidžia manyti, kad bandymai pasiekti  mokslininkų sutarimą, kad didžiulis metano išskyrimas iš Arkties vandenyno artimiausioje ateityje yra labai mažai tikėtinas, deja, yra negalutinis. 2017 m. Rytų Sibiro jūrose šelfe dirbantys mokslininkai pranešė, kad nuolatinio įšalo sluoksnis suplonėjo pakankamai, kad galėtų kilti hidratų destabilizavimo rizika (The Arctic, 2017 m.). Tiek ataskaita apie podugnio amžinojo įšalo destabilizaciją Rytų Sibiro jūros šelfe, tiek ir naujausia beprecedentė temperatūra Arktyje ir duomenys apie nelinijinį metano lygio didėjimą aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose verčia jaustis taip, lyg žaistume rusišką ruletę su visa žmonių rase, kai pistoletas užtaisytas dviem kulkomis. Niekas nėra aišku. Bet turėtume susimąstyti, nes žmonija atsidūrė mūsų pačių susikurtoje situacijoje, kurioje diskutuojame apie tai, kiek teisinga yra analizė apie mūsų išnykimą labai artimoje ateityje.

 

 

Neaiški apokalipsė

 

Šokiruojanti informacija apie klimato kaitos tendencijas ir jų poveikį ekologijai ir visuomenei skatina kai kuriuos žmones eksperimentuoti su klimato geoinžinerija, nuo vandenynų tręšimo, kad jie fotosintezuotų daugiau CO2, iki cheminių medžiagų išleidimo viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, kad jie atspindėtų Saulės spindulius. Klimato kaitos geoinžinerija greičiausiai nebus naudojama, kadangi šis metodas yra nenuspėjamas, labiausiai dėl keliamo pavojaus sutrikdyti sezoninį lietų, nuo kurio priklauso milijardai žmonių (Keller ir kiti, 2014 m.). Galima gamtinė geoinžinerija, sukelta padidėjusio ugnikalnių išleidžiamo sieros kiekio dėl izostatinių reakcijų persiskirstant Žemės plutos svoriui, greičiausiai neturės didelio poveikio Žemės temperatūrai per ateinančius dešimtmečius ar šimtmečius.

 

Savaime aišku, kad mes nežinome, kas nutiks ateityje. Bet mes matome tendencijas. Mes nežinome, ar savo išradingumu pajėgsime pakeisti ekologinę trajektoriją, kuria judame dabar. Deja, pastarųjų metų inovacijos, investicijos ir patentai rodo, kad žmonių išradingumas vis labiau orientuojamas į vartotojiškumą ir finansų inžineriją. Galime melstis, kad mums būtų duota laiko. Bet esami įrodymai leidžia manyti, kad pasieksime pavojingą ir greičiausiai nevaldomą klimato kaitos lygį, kuris atneš badą, naikinimą, migraciją, ligas ir karą (Servigne ir Stevens, 2020).

 

Sudėtinga įvertinti, koks pavojingas bus klimato kaitos poveikis, ir kurias sritis jis paveiks labiausiai dar ir todėl, kad ekonominių ir socialinių sistemų reakcijos bus kompleksinės. Kaupiasi įrodymai, kad poveikis bus katastrofiškas mūsų gyvensenai ir bendruomenėms, kuriose gyvename. Mūsų elgesio normos, tai, ką vadiname savo „civilizacija“, taip pat gali degraduoti.  Kai pirmą kartą rašiau šį darbą 2018 m. pradžioje,  dar nežinojau apie studijų sritis, susijusias su katastrofiška rizika ir tai, ką dabar vadiname „kolapsologija“ (Servigne and Stevens, 2020). Šios disciplinos tiria visuomenės irimą ir  bando prognozuoti, kaip tokie žlugimai gali įvykti ateityje. Aš rekomenduoju pastudijuoti tą literatūrą ir pasižiūrėti, kaip poveikis žemės ūkiui, tarptautiniams santykiams, visuomenės nerimui, nusikalstamumui, pilietiniams konfliktams, ligų paplitimui, finansiniam stabilumui ir kitoms sritims gali išsirutulioti į visuomenės žlugimą. Šiame darbe negaliu įrodyti visuomenės žlugimo tikimybės ar neišvengiamumo, o kolapsologijos ekspertai teigia, kad tokiose sudėtingose sistemose bet koks priimtinais moksliniais metodais  grįstas bandymas įrodyti, kad žlugimas įvyks ar neįvyks, būtų beprasmis. Tačiau jie taip pat daro išvadą, kad mūsų prognozavimo ribos sudėtingose sistemose nereiškia, kad turėtume apriboti  bandymus suprasti savo keblią padėtį.

 

 Kai mąstome apie visuomenės žlugimo galimybę, ji gali atrodyti abstrakti. Gali pasirodyti, bent jau nesąmoningai, kad ankstesnės pastraipos apibūdina gailestį keliančias situacijas, kurias dažnai stebime per televiziją ar internete. Tačiau kalbėdamas apie badą, destrukciją, migraciją, ligas ir karą, aš turiu omenyje jūsų gyvenimą. Jei nutrūks energijos tiekimas, netrukus iš jūsų čiaupo nebebėgs vanduo. Norėdami maisto ir šilumos, turėsite kreiptis į kaimynus. Jūs būsite alkani. Jūs nežinosite, ar pasilikti čia, ar bėgti kitur. Jūs bijosite, kad jus nužudys prieš jums mirštant nuo bado.

 

Toks aprašymas gali pasirodyti pernelyg dramatiškas. Kai kurie skaitytojai manys, kad taip rašyti negalima akademinio formato straipsnyje. Čia būtų įdomu pamąstyti, kam mes išvis rašome. Akademinėje bendruomenėje skleidžiasi auto-etnografija, kviečianti į savo akademinę prozą įtraukti naujas raiškos priemones, užmezgančias emocinį ryšį su skaitytoju (Adams ir kt., 2015). Aš pasirinkau tokius žodžius, bandydamas paneigti nuomonę, kad ši tema yra tik teorinė. Kadangi mes nagrinėjame situaciją, kurioje šio žurnalo leidėjai jau nebeegzistuos, elektra, kuri leistų perskaityti šią informaciją nebeegzistuos, akademiko profesija nebeegzistuos, aš manau, kad atėjo laikas sugriauti įsigalėjusią šio formato tvarką. Tačiau kai kurie žmonės  renkasi išdidžiai laikytis dabartinių visuomenės normų netgi žlugimo metu. Netgi jei kai kurie iš mūsų tiki, kad laikytis elgesio normų yra svarbu, nes jos – mūsų bendrų vertybių rodiklis, kitiems atrodo, kad esant žlugimo galimybei, nebėra prasmės dėti pastangas į dabartinės sistemos reformą. Aš šioje situacijoje darau išvadą, kad mums reikia plėsti savo „tvarumo“ lauką, įvertinant kaip bendruomenės, šalys ir žmonija gali prisitaikyti prie artėjančių problemų. Pavadinau tai „Giliojo prisitaikymo gairėmis“, norėdamas pabrėžti kontrastą su dabartiniais ribotais prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmais. Mano patirtis rodo, kad daugelis žmonių nenori priimti išvadų, kuriomis ką tik pasidalinau. Todėl prieš paaiškindamas pasekmes, panagrinėsiu kai kurias emocines ir psichologines reakcijas į informaciją, kurią ką tik pateikiau.

 

Neigimo sistemos

 

Nenuostabu, kad žmonės jaučiasi užgauti, sunerimę arba nuliūdinti tos informacijos ir argumentų, kuriais ką tik pasidalinau. Per pastaruosius kelerius metus daug žmonių man sakė, kad „negali būti  jau per vėlu sustabdyti klimato kaitą, nes jei taip būtų, kaip mes rastume jėgų toliau siekti pokyčių?“ Šitoks žmonių požiūris neigia tam tikros realybės galimybę, nes žmonės nori ir toliau stengtis. Ką tai sako mums? „Pastangos“ yra grindžiamos racionaliu siekiu išlaikyti savo tapatybę, susijusią su puoselėjamomis vertybėmis. Suprantama, kodėl tai vyksta. Jei žmogaus savivertė visuomet buvo grindžiama jo pastangomis, kurios prisideda prie visuomenės gerovės, tuomet jam sunku įsisavinti informaciją, kuri, iš pirmo žvilgsnio, atima jo savivoką.

 

Strateginio neigimo procesas norint palaikyti savo pastangas ir tapatybę pastebimas interneto debatuose apie naujausias klimato mokslo žinias. Tai gerai iliustruoja vienas konkretus atvejis. 2017 m. „New York Magazine“ žurnalas paskelbė straipsnį, kuriame pateikė naujausius duomenis ir analizavo, kokį poveikį greitas klimato atšilimas turėtų ekosistemoms ir žmonijai. Priešingai nei daugelis sausų akademinių straipsnių šia tema, šis populiarus straipsnis stengėsi aprašyti šiuos procesus taip, kad suvoktume juos intuityviai (Wallace-Wells, 2017). Kai kurių aplinkosaugininkų reakcija į straipsnį nebuvo susijusi su tuo, kaip tiksliai buvo aprašyti tie procesai arba kaip būtų  galima sumažinti kai kuriuos baisiausius  padarinius, nagrinėjamus straipsnyje. Vietoje to, juos labiausiai neramino klausimas, ar tokias idėjas galima skleisti plačiajai visuomenei. Klimato specialistas Michael Mann įspėjo, kad „jei problema pateikiama, kaip neišsprendžiama, tai maitina pasmerktumo, neišvengiamumo ir beviltiškumo pojūtį“ (Becker, 2017 m.). Aplinkosaugos žurnalistas Alex Steffen (2017 m.) paskelbė žinutę „Twitter“, kad „žiaurios tiesos leptelėjimas…  ant  nepasiruošusių skaitytojų, neįkvepia jų  veiksmams, bet sukelia baimę.“ Savo tinklaraščio įraše klimato kaitos politikos srityje dirbantis sociologijos docentas Daniel Aldana Cohen (2017 m.) pavadino šį straipsnį „klimato katastrofos pornografija“. Jų reakcijos atspindi kai kurių žmonių mintis, išsakytas man aplinkosaugos profesionalų grupėse. Buvo argumentuojama, kad diskutuoti apie klimato kaitos sukelto visuomenės žlugimo tikimybę ir pobūdį yra neatsakinga, kadangi tai gali priversti plačiąją visuomenę jaustis beviltiškai. Aš visuomet maniau, kad yra keista riboti savo realybės tyrinėjimą ir taikyti cenzūrą savo prasmės paieškoms pagal tai, kaip, mūsų manymu, gautas išvadas interpretuos kiti žmonės. Atsižvelgiant į tai, kad toks bandymas cenzūruoti buvo taip plačiai paplitęs aplinkosaugos srityje 2017 m., jam reikėtų skirti daugiau dėmesio.

 

Pastebiu keturias konkrečias įžvalgas, apie tai kas vyksta, kai žmonės sako, kad neturėtume informuoti visuomenės apie mūsų laukiančios katastrofos tikimybę ir pobūdį. Visų pirma, dažnai žmonių reakciją  į  informaciją  lemia tai, kiek  joje atsispindi tai kas mums priimtina vietoje to, kad koncentruotumės į tai, ką turimi duomenys mums pasako apie tai kas vyksta. Tai atspindi požiūrį į realybę ir visuomenę, kurį galima toleruoti gyvenant gerais laikais, bet kuris kenksmingas susidūrus su didele rizika. Antra, blogos naujienos ir ekstremalūs scenarijai veikia žmonių psichologiją. Informuotos diskusijos apie tą poveikį turėtų remtis esamais psichologijos ir komunikacijos teorijos tyrimais apie tokį  poveikį. Iš tiesų, egzistuoja net aplinkosauginei psichologijai skirti žurnalai. Kai kurie socialinės psichologijos įrodymai leidžia manyti, kad susikoncentravus į tai, kaip klimatas mus veikia dabar, klimato pokytis tampa artimesnis, o tai padidina paramą jo švelninimui (McDonald ir kiti, 2015 m.). Tai nėra galutinės išvados, šią sritį reikėtų panagrinėti giliau. O tai, kad rimti mokslininkai ar aktyvistai pateikia  nepagrįstus teiginius apie komunikacijos poveikį neturėdami konkrečios teorijos ar įrodymų, leidžia manyti, kad iš tiesų jie nėra motyvuoti sužinoti apie tos komunikacijos poveikį visuomenei, greičiau juos traukia tam tikri jų požiūrį paaiškinantys argumentai.

 

Trečioji įžvalga, kilusi iš diskusijų, ar reikia skelbti informaciją apie galimą  mūsų visuomenės žlugimą, yra kad kartais žmonės dažnai elgiasi paternalistiškai, išskirdami save kaip aplinkosaugos ekspertus iš kitų žmonių tarpo,  priskirdami pastaruosius „visuomenės“ kategorijai. Tai susiję su dabartinėje aplinkosaugoje paplitusiu ne-populistiniu antipolitiniu technokratiniu požiūriu. Šio požiūrio besilaikantys ekspertai siekia skatinti žmones labiau stengtis, būti malonesniais ir geresniais, vietoje to, kad žmonės vienytųsi tam, kad sutrikdytų arba nuverstų sistemą, reikalaujančią, kad mes dalyvautume aplinkos niokojime.

 

Ketvirtoji įžvalga yra tokia: suprantama, kad žmonės bijo „beviltiškumo“ ir su juo susijusių nusivylimo ir nerimo jausmų, bet jie neteisingai mano, kad šie jausmai yra tik neigiami ir jų reikia vengti, nepaisant esamos situacijos. Alex Steffen įspėjo, kad „neviltis niekada nėra naudinga“ (2017 m.). Tačiau beviltiškumui ir nevilčiai skiriama svarbi vieta daugybėje antikinės išminties tradicijų. Modernios refleksijos apie beviltiškumo ir nevilties sukeltą žmonių emocinį ir netgi dvasinį augimą sutampa su šiomis antikos idėjomis. Pasakojimai ir asmeninės patirtys liudija, kad neįgalumas, mylimo žmogaus ar gyvenimo būdo netektis, mirtinos ligos diagnozė veikia kaip lemiantis dalykas, leidžiantis naujai pažvelgti į save ir pasaulį, o beviltiškumas ir neviltis yra būtinas tarpsnis šiame procese (Matousek, 2008 m.). Šiame kontekste „viltis“ nėra tai, ką reikėtų išsaugoti, kadangi ji priklauso nuo to, ko tikimasi. Vykstant audringiems debatams apie „New York Magazine“ žurnalo straipsnio vertę, būtent šis aspektas patraukė kai kurių komentatorių dėmesį. „Kai nustojame viltis, kad tęsis tam tikras gyvenimo būdas, mes sukuriame erdvę vilties alternatyvoms“, rašė Tommy Lynch (2017 m.).

 

Pagrįstos ir naudingos vilties klausimą turėtume panagrinėti giliau. Lyderystės teoretikas Jonathan Gosling iškėlė klausimą, ar mums,  modernios  pramoninės vartotojų visuomenės atstovams, reikia labiau „radikalios vilties“ klimato kaitos kontekste, kai nuolat stiprėja pojūtis, kad „viskas griūva“ (Goslingas, 2016 m.). Jis kviečia mus panagrinėti, ko galėtume išmokti iš kitų su katastrofa susidūrusių kultūrų. Nagrinėdamas tai, kaip Amerikos indėnai susitaikė su jų perkėlimu į rezervatus, Lear (2008 m.) nagrinėjo tai, ką jis vadina bet kurios kultūros „akląja zona“: nesugebėjimą suvokti savos kultūros žlugimo ir galimo išnykimo. Jis nagrinėjo kaip veikia vilties formos, atsietos tiek nuo neigimo, tiek ir nuo aklo optimizmo. „Ši viltis yra radikali tuo, kad ji nukreipta į  ateities gėrį, kuris peržengia  mūsų dabartinį nesugebėjimą suvokti koks jis bus“ (ten pat). Jis paaiškina, kaip kai kurie Amerikos indėnų vadai pasiekdavo „vaizduotės aukštumas“, kai bandydavo įsivaizduoti, kokių etikos vertybių prireiks naujajam jų gyvenimo būdui rezervatuose. Jo teigimu, be standartinių laisvės arba mirties (tarnaujant savo kultūrai) alternatyvų egzistuoja ir trečias kelias, mažiau didingas, bet reikalaujantis tiek pat drąsos: „kūrybinės adaptacijos“ būdas. Tokia kūrybiškai sukurtos vilties forma gali būti aktuali Vakarų civilizacijoms, susidūrusiomis su pavojingais klimato pokyčiais (Gosling ir Case, 2013 m.). Skaitytojui turėtų būti akivaizdu, kad čiabuvių tautos šiandien turėtų būti palaikomos kovojant su tokia priespauda ir todėl neverčiamos tokiu pačiu būdu atrasti „radikalios vilties“. Priešingai, artėjantis pramoninių vartotojų visuomenių žlugimas reiškia, kad šiuolaikinės miesto kultūros žmonės privalo juos palaikyti ir turi apie juos ir iš jų mokytis (Whyte ir kt., 2019).

 

Tokių svarstymų yra labai mažai ir aplinkosaugos, ir valdymo studijų kryptyse. Noras padėti sunaikinti šią dalinę cenzūrą mūsų tvarumą tyrinėjančioje bendruomenėje ir paskatino mane parašyti šį straipsnį. Kai kurios akademinės studijos giliau nagrinėja neigimo procesą. Remdamasis sociologu Stanley Cohen, Foster (2015 m.) nustato dvi subtilias neigimo formas – interpretacinę ir implikatyvią. Jei mes priimame tam tikrus faktus, bet interpretuojame juos taip, kad jie būtų „saugesni“ mūsų asmeninei psichologijai, tai „interpretacinio neigimo“ forma. Jei mes pripažįstame nerimą keliantį šių faktų poveikį, bet reaguojame užsiimdami veikla, nekylančia iš išsamaus situacijos įvertinimo, tuomet tai „implikatyvus neigimas“. Foster teigimu, implikatyvus neigimas yra paplitęs aplinkosaugos judėjime: nuo dalyvavimo vietos „Pereinamųjų miestų‘ (ang. Transition Towns) iniciatyvoje ar peticijų pasirašinėjimo internete iki atsisakymo skristi lėktuvu, yra begalės būdų žmonėms „daryti ką nors“ be rimtos akistatos su klimato kaitos realybe.

 

Trys pagrindiniai veiksniai gali paskatinti aplinkosaugos profesionalus neigti, kad mūsų visuomenė sužlugs artimiausiu metu. Pirma, tai, pačios mokslininkų bendruomenės veikimo specifika. Žymaus klimato specialisto James Hansen analizė ir prognozės visuomet lenkė konservatyvų mokslininkų sutarimą. Naudodamas kylančio jūros lygio atvejinį tyrimą, jis nušvietė procesus, vedančius link „mokslinio vengimo“ daryti išvadas ir prognozuoti scenarijus, kurie sukeltų nerimą darbdaviams, rėmėjams, vyriausybėms ir visuomenei (Hansen, 2007). Išsamesnis šio proceso tyrimas, nagrinėjęs įvairias problemas ir institucijas, parodė, kad klimato kaitos specialistai reguliariai sumenkina klimato poveikį stengdamiesi išlikti „mažiau dramatiški“  (Brysse ir kiti, 2013 m.). Dėl mokslinės analizės normų, siekio išlikti atsargiais ir vengti pompastikos bei dėl lėto mokslinių tyrimų proceso, –finansavmo, tiriamojo darbo, recenzuotų mokslo studijų paruošimo ir paskelbimo trukmės– aplinkosaugos specialistams prieinama informacija apie klimato kaitos būklę nėra tokia gąsdinanti, kokia galėtų būti. Šiame straipsnyje aš turėjau derinti informaciją iš recenzuotų straipsnių su naujausiais individualių mokslininkų ir jų mokslo institucijų duomenimis, norėdamas pateikti įrodymus, leidžiančius manyti, kad mūsų klimato kaitos ir jos poveikio situacija yra nelinijinė.

 

Antras neigimą lemiantis veiksnys gali būti asmeninis. Georg Marshall apibendrino psichologines įžvalgas apie klimato kaitos neigimą, įskaitant interpretacinį ir implikatyvų neigimą, būdingą žmonėms, suprantantiems kas vyksta, bet nelaikantiems to prioritetu. Visų pirma, mes esame socialios būtybės ir mūsų vertinimą, ką daryti su informacija, veikia mūsų kultūra. Todėl žmonės dažnai vengia išsakyti tam tikras mintis, jei jos neatitinka aplinkos socialinių normų ir (arba) jų socialinės tapatybės. Ypač bendro bejėgiškumo situacijose gali atrodyti saugiau nuslėpti savo požiūrį ir nieko nedaryti, jei tai prieštarauja status quo. Marshall taip pat paaiškina, kaip tipinė mirties baimė neleidžia mums susikoncentruoti į informaciją, kuri mums primena apie mirtį. Pasak antropologo Ernest Becker (1973 m.): „Mirties baimė yra visų žmonių tikėjimų pagrindas“. Marshall paaiškina: „mirties neigimas yra gyvybiškai svarbus melas, verčiantis mus investuoti į mūsų kultūrą ir socialinę grupę, siekiant pastovumo ir išgyvenimo po mirties. Todėl [Becker] teigė, kad sulaukę priminimo apie savo mirtį – jis tai vadina mirties suvokimu – mes reaguojame gindami tas vertybes ir kultūras.“ Neseniai toks požiūris buvo išdėstytas „teroro valdymo teorijoje“, kurią pasiūlė Jeff Greenberg, Sheldon Solomon ir Tomas Pyszczynski (2015 m.). Nors Marshall tiesiogiai to nesvarsto, šie procesai būtų netgi labiau tinkami „visuomenės žlugimo neigimui“ nei klimato kaitos neigimui, kadangi tokia mirtis apimtų ne tik mus pačius, bet ir viską, prie ko galėtume prisidėti.

 

Greičiausiai, tvarumo ekspertai išgyvena šiuos asmeninius procesus sunkiau nei plačioji visuomenė, įvertinant profesionalams būdingą ištikimybę įsitvirtinusioms socialinėms struktūroms. Tyrimas atskleidė, kad aukštesnį formalaus išsilavinimo laipsnį turintys žmonės labiau palaiko esamas socialines ir ekonomines sistemas nei mažiau išsilavinę žmonės (Schmidt, 2000 m.). Teigiama, kad žmonės, kurie investavo savo laiką ir pinigus, siekdami aukštesnio statuso esamose socialinėse struktūrose, natūraliai yra  labiau linkę įsivaizduoti šių sistemų reformas nei jų žlugimą. Ši situacija dar labiau išryškėja, jei manome, kad mūsų pragyvenimas, tapatybė ir savivertė priklauso nuo tikrovės, kurioje tvarumo progresas yra įmanomas ir mes esame to progresyvaus proceso dalis.

 

Trečiasis neigimą lemiantis veiksnys yra institucinis. Daugiau nei 20 metų aš dirbau tvarumo srityje dirbančiose organizacijose nevyriausybiniame, privačiame ir valstybiniame sektoriuose. Nei vienas iš šių sektorių neturi akivaizdaus institucinio intereso artikuliuoti visuomenės žlugimo tikimybę arba neišvengiamumą. Nei jūsų labadaringos organizacijos remiami žmonės, nei jūsų produkto vartotojai, nei tie, kas balsuoja už jūsų partiją neapsidžiaugs tai išgirdę. Yra kelios nišinės bendrovės, kurios pelnosi iš žlugimo diskurso, kadangi kai kurie žmonės siekia pasiruošti žlugimui pirkdami jų produktus. Ateityje ši kryptis gali plėstis įvairiuose pasirengimo lygmenyse, prie to sugrįšiu vėliau. Tačiau vidinė aplinkosaugos grupių kultūra ir toliau kuria veiksmingumo įvaizdį, netgi kai dešimtmečiai investicijų ir kampanijų nedavė teigiamų rezultatų klimatui, ekosistemoms ir didžiuliam skaičiui gyvybės rūšių.

 

Pažvelkime į didžiausią aplinkosaugos labdaros organizaciją WWF (World Wildlife Fund for Nature – Pasaulio laukinių gyvūnų apsaugos fondą), kaip implikatyvaus neigimo skatinimo pavyzdį. Dirbau šioje organizacijoje kai siekėme, kad visi importuojami JK medienos produktai iki 1995 m. būtų iš tvarių miškų. 2000 m. šie tapo tik  „gerai valdomais“ miškais. Vėliau ir šie tikslai tyliai pasimiršo, tačiau galios žodžiais tebebuvo kalbama apie miškų išsaugojimą per novatoriškas partnerystes. Jei pasaulyje lyderiaujančių aplinkosaugos grupių darbuotojų atlygis priklausytų nuo darbo rezultatų, turbūt jie dabar būtų skolingi savo nariams ir rėmėjams. Tai, kad kai kuriems skaitytojams toks komentaras gali pasirodyti grubus ir nenaudingas, parodo, kaip mūsų rūpinimasis mandagumu, pagyromis ir priklausymu profesionaliai bendruomenei gali cenzūruoti žmones, siekiančius pateikti nepatogią tiesą įsimintinais būdais (kaip „New York Magazine“ žurnalo žurnalistas).

 

Šie asmeniniai ir instituciniai veiksniai reiškia, kad aplinkosaugos profesionalai gali būti vieni iš lėčiausiai suvokiančių  naujausios informacijos apie klimato kaitą reikšmę. 2017 m. tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 8000 žmonių iš 8 šalių – Australijos, Brazilijos, Indijos, JAV, JK, Kinijos, Pietų Afrikos ir Vokietijos – metu atsakovai buvo paprašyti įvertinti tai, kaip suvokia savo saugumą pasaulinės rizikos kontekste, lyginant su tuo, kaip jautėsi prieš dvejus metus. 61% iš jų atsakė, kad jaučiasi mažiau saugūs ir tik 18% atsakė, kad jaučiasi saugesni. Kalbant apie klimato kaitą, 48% respondentų visiškai sutiko, kad tai pasaulinės katastrofos rizika, o dar 36% žmonių buvo linkę sutikti. Tik 14% respondentų daugiau ar mažiau nepritarė idėjai, kad klimato kaita kelia katastrofos riziką (Hill, 2017 m.). Šitoks požiūris vertinant klimatą gali padėti paaiškinti kitus tyrimo duomenis, leidžiančius manyti, kad įvyko pastebimi pokyčiai, kalbant apie tai, kaip žmonės vertina technologijas, progresą, savo visuomenę ir ateities perspektyvas savo vaikams. 2017 m. atlikto pasaulinio tyrimo metu paaiškėjo, kad tik 13% visuomenės mano, kad padėtis pasaulyje gerėja, tai didžiulis pokytis lyginant su prieš dešimtmetį gautais duomenimis (Ipsos MORI, 2017 m.). JAV apklausos rodo, kad žmonių tikėjimas technologijomis kaip pozityvia jėga silpnėja (Asay, 2013 m.). Ši informacija gali atspindėti plintantį abejojimą idėja, kad progresas visada yra teigiamas ir įmanomas. Toks perspektyvos pokytis matomas nuomonių apklausose, kurios rodo, kad šiandien daug mažiau žmonių nei praėjusiame dešimtmetyje tiki, kad jų vaikų laukia geresnė ateitis, nei jų pačių (Stokes, 2017 m.). Kitas rodiklis, rodantis, ar žmonės tiki ateitimi, yra tai, ar jie tiki savo visuomenės pagrindu. Studijų rezultatai nuosekliai rodo, kad vis daugiau žmonių praranda tikėjimą rinkimine demokratija ir ekonomikos sistema (Bendell ir Lopatin, 2017 m.). Abejojimą normaliu gyvenimu ir progresu taip pat atspindi tai, kad žmonės tolsta nuo pasaulietinių racionalių vertybių ir grįžta prie tradicinių vertybių, toks pokytis pastebimas visame pasaulyje nuo 2010 m. (Pasaulio vertybių tyrimas, 2016 m.). Ką apie savo ateitį mano vaikai? Neradau didelio arba ilgalaikio vaikų požiūrio į ateitį tyrimo, bet vienam žurnalistui paprašius 6-12 metų amžiaus vaikų nupiešti, kaip jie įsivaizduoja pasaulį po 50 metų, daugelis piešinių buvo apokaliptiniai (Banos Ruiz, 2017 m.) .

 

Šie įrodymai leidžia manyti, kad idėja, jog mes, „ekspertai“, turime būti atsargūs rinkdamiesi ką sakyti „jiems,  nepasiruošusiai visuomenei“ gali būti narcizistiška iliuzija, kurią reikia skubiai keisti. Bet mums būtina įveikti šiuos sunkumus, kad galėtume toliau nagrinėti, ką tai reikš mūsų darbui, gyvenimui ir bendruomenėms.

 

 

Formuluotė po neigimo

 

Nelaimės pojūčiui stiprėjant aplinkosaugos judėjime, kai kurie žmonės teigia, kad nereikia koncentruotis į „anglies dioksido redukcionizmą“, nes tai gali apriboti mūsų sugebėjimą įvertinti priežastis sukėlusias šią tragediją ir kaip reikėtų elgtis jos akivaizdoje (Eisenstein, 2018 m.). Aš sutinku, kad klimato kaita yra ne tik užterštumo problema, bet ir rodiklis, kaip žmonių psichika ir kultūra nutolo nuo mūsų gamtinės aplinkos. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume neteikti prioriteto klimato situacijai, kurdami aplinkosaugos planus.

 

Jei leisime sau pripažinti, kad klimato kaitos sukeltas ekonominis ir socialinis žlugimas yra tikėtinas, galėsime pradėti nagrinėti to žlugimo pobūdį ir tikimybę. Šioje vietoje  atrandame daugybę įvairių požiūrių. Kai kurie žmonės ateityje numato šios ekonominės ir socialinės sistemos žlugimą, kuris nebūtinai reiškia visišką įstatymų, tvarkos, tapatybės ir vertybių žlugimą. Kai kurie tokį žlugimą vertina kaip turintį potencialą atvesti žmoniją į post-vartotojišką gyvenimo būdą, kuriam būdingas sąmoningesnis santykis tarp žmonių ir gamtos (Eisenstein, 2013 m.). Kai kurie žmonės netgi teigia, kad toks ryšio su gamta atnaujinimas sukurs iki šiol neįsivaizduotus sprendimus,  kurie mus išgelbės iš mūsų keblios padėties. Kartais toks požiūris yra paremtas tikėjimu, kad dvasinių praktikų galia geba paveikti materialų pasaulį pagal žmonių ketinimus. Tačiau požiūris, kad natūralaus ar dvasinio ryšio atkūrimas galėtų išgelbėti mus nuo katastrofos, yra psichologinė reakcija, kurią galima būtų analizuoti kaip neigimo formą.

 

Kai kurie analitikai pabrėžia tokį nenuspėjamą ir katastrofišką šio žlugimo pobūdį, kai nebeįmanoma planuoti perėjimo į naują gyvenimo būdą (tiek kolektyviai, tiek ir nedidelio masto), kurį galėtume įsivaizduoti kaip toleruotiną, jau nekalbant apie gražų. Kiti eina dar toliau ir teigia, kad duomenis galima interpretuoti taip, kad klimato kaita dabar yra nesuvaldomame etape ir laukia neišvengiamas metano išleidimas iš jūros dugno, kuris lems greitą žmonių bendruomenių žlugimą, sukelsiantį ne vieną radioaktyvių medžiagų nutekėjimą kuriose nors iš 400 pasaulio branduolinių elektrinių, ir taip išnyks žmonių rasė (McPherson, 2016 m.).  Tai teigiantis autorius yra prieštaringas ir išskirtinis mokslo bendruomenėje. Savo tyrime man nepavyko rasti įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių šią nuomonę apie atomines elektrines, nes tyrimai tiesiog nurodė radiacijos išsiskyrimą iš nelaimių, kurios buvo likviduotos (pvz., Černobylio ir Fukušimos). Be šio neapibrėžtumo dėl branduolinės jėgos, žmonės, manantys, kad artėja žmonių išnykimas, gali remtis geologų išvadomis, kad paskutinį masinį gyvybės išnykimą žemėje, pražudžiusį 95% rūšių, lėmė metano sukeltas greitas atmosferos atšilimas (Lee, 2014; Brand et al, 2016). Nors  tai  gana toli nuo neišvengiamybės, du gerbiami klimato mokslininkai nustatė 20% tikimybę, kad žmonija išnyks šiame šimtmetyje (Xu ir Ramanathan, 2017).

 

 Žmonių įsitikinimai apie kiekvienos iš šių formuluočių  – žlugimo, katastrofos, išnykimo – tikimybes skiriasi. Skirtingi žmonės kalba apie šiuos scenarijus kaip apie įmanomus, tikėtinus arba neišvengiamus. Pokalbiuose su tvarumo arba klimato kaitos specialistais ir kitais tiesiogiai šioje veikloje nedalyvaujančiais asmenimis pastebėjau, kad žmonės pasirenka scenarijų ir jo tikimybės lygį ne pagal tai, ką rodo duomenys ir jų analizė, o pagal tai, su kuriuo šios temos pasakojimu jie pasirenka gyventi. Tai atitinka psichologijos išvadas, kad nei vienas mūsų nesame vien tik loginės mašinos,- mes iš informacijos sukuriame pasakojimus apie tai, kaip ir kodėl dalykai siejasi tarpusavyje (Marshall, 2014 m.). Nei vienas nesame atsparūs šiam procesui. Šiuo metu aš pasirinkau interpretuoti informaciją taip: ji rodo neišvengiamą žlugimą, tikėtiną katastrofą ir galimą išnykimą. Aš šiame darbe neįrodau, kad visuomenės žlugimas yra neišvengiamas, nes tam reikėtų išsamesnio sudėtingų socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių procesų aptarimo, tačiau tai yra mano asmeninė išvada iš tų veiksnių apžvalgos, kurios dar nepaskelbiau (ir  man atrodo pagrįsta dalintis šia savo išvada su skaitytoju, atsižvelgiant į reikalo rimtumą).

 

Nuolat daugėja žmonių, nusprendusių, kad mūsų laukia neišvengiamas žmonijos išnykimas ir tokį požiūrį jie laiko išankstine sąlyga prasmingai diskutuojant apie tai, kokią reikšmę tai turi mūsų šiandienos gyvenimui. Pavyzdžiui, „Facebook“ grupėse yra tūkstančiai žmonių, tikinčių, kad žmonija netrukus išnyks. Mačiau, kaip tokių grupių dalyviai menkina žmones, abejojančius, kad išnykimas yra neišvengiamas arba kad jis ištiks mus netrukus, teigdami, kad jie yra silpni ir gyvena iliuzijoje. Tai atspindi, kaip kai kuriems iš mūsų lengviau tikėti aiškiu, o ne miglotu pasakojimu, ypač kai neaiški ateitis taip labai skirtųsi nuo šiandienos, kad ją net sunku suvokti. Mąstymas apie žmogaus ir pasaulio likimą arba eschatologija yra pagrindinis žmogiškosios patirties matmuo, o jausmas, kad visiškai praradai viską, prie ko kada nors galėtum prisidėti, yra nepaprastai stipri patirtis daugeliui žmonių. Žmonių savijauta po tokios patirties priklauso nuo daugelio veiksnių, jų reakcija gali būti meilė ir gerumas, kūrybiškumas, transcendencija, pyktis, depresija, nihilizmas ir apatija. Įvertinant galimus dvasinius išgyvenimus, kuriuos gali sukelti neišvengiamas žmonių rasės išnykimas, galime suprasti, kodėl tikėjimas, kad išnykimas yra neišvengiamas, gali tapti pagrindu žmonėms burtis kartu.

 

Dirbdamas su brandžiais studentais, pastebėjau, kad raginimas mąstyti apie žlugimą kaip neišvengiamą, katastrofą, kaip tikėtiną, o išnykimą, kaip galimą, nesukėlė jiems apatijos ar depresijos. Vietoje to, būnant palankioje aplinkoje, kurioje prieš panerdami į šią informaciją ir  galimus jos apibrėžimus, kartu džiaugėmės savo bendryste, kalbėjomės apie protėvius ir mėgavomės gamta,  įvyko kažkas pozityvaus. Aš stebėjau, kaip nyksta rūpestis tuo, kad reikia pritapti prie status quo ir gimsta naujas kūrybiškumas  ir nauji sprendimai, į ką derėtų susitelkti žiūrint į priekį. Nepaisant to, atsiranda tam tikras sumišimas ir jis išlieka žmogui bandant atrasti, kaip judėti į priekį visuomenėje, kurioje toks požiūris nėra įprastas. Vertinga ir toliau dalintis patirtimi apie tai, kaip mus tai veikia mūsų darbų ir gyvenimų pereinamajame laikotarpyje.

 

Dar vienas veiksnys įtakojantis mūsų situacijos suvokimą yra susijęs su laiku. Tai taip pat susiję su geografija. Kur ir kada prasidės žlugimas arba katastrofa? Kada tai paveiks mano pragyvenimą ir bendruomenę? Ar tai jau prasidėjo? Nors tai yra sunku prognozuoti ir neįmanoma tiksliai numatyti, tai nereiškia, kad neturime stengtis. Naujausi duomenys apie temperatūros kilimą ašigaliuose ir poveikį viso pasaulio oro sąlygoms leidžia manyti, kad dramatiški pokyčiai jau vyksta ir jie turės didžiulį neigiamą poveikį žemės ūkiui per artimiausius dvidešimt metų. Poveikis jau prasidėjo. Pojūtis, kad netrukus bus sutrikdytas mūsų gebėjimas išmaitinti save ir savo šeimas ir tai sukels nusikaltimus ir konfliktus, dar labiau padidina anksčiau minėtą sumišimo jausmą. Ar turėtumėte viską mesti dabar ir persikelti į kokią nors vietą, labiau tinkamą savarankiškam apsirūpinimui? Ar verta gaišti laiką ir toliau skaityti šį straipsnį? Ar man verta pabaigti jį rašyti? Kai kurie žmonės, tikintys, kad mūsų laukia neišvengiamas išnykimas, yra įsitikinę, kad niekas neskaitys šio straipsnio, kadangi mūsų civilizacija sužlugs per artimiausius dvylika mėnesių, kai šiauriniame pusrutulyje nebebus derliaus. Jie prognozuoja, kad visuomenės griūtis sukels radioaktyvių medžiagų nutekėjimą branduolinėse elektrinėse ir todėl artimiausioje ateityje susidursime su žmonijos išnykimo reiškiniu. Tikrai ne vėliau nei po penkerių metų. Aiški ir dramatiška jų žinutė sąlygojo Neišvengiamai greito žmonijos išnykimo (INTHE) idėjos populiarumą ir paplitimą internetinėse diskusijose apie klimato kaitos sukeltą žlugimą.

 

Nors šiuo metu aš nepritariu tokioms išvadoms, kai rašau apie tokią perspektyvą, man liūdna. Netgi praėjus ketveriems metams nuo tada, kai leidau sau svarstyti išnykimą artimiausioje ateityje kaip idėją, kurios nereikėtų atmesti, mane tai vis dar šokiruoja, man ašaros kaupiasi akyse ir tampa sunku kvėpuoti. Pastebėjau, kaip INTHE idėja leidžia man susikaupti į tiesą, meilę ir džiaugsmą dabartyje ir tai nuostabu, bet taip pat mačiau, kaip ji priverčia mane pasiduoti ir prarasti norą planuoti ateitį. Tačiau aš vis tiek grįžtu prie tos pačios išvados – mes nežinome. Jei ignoruosime ateitį dėl to, kad galbūt tai nebebus svarbu, tai gali atsigręžti prieš mus. „Bėgimas į kalnus“ kurti savo ekologiškos  bendruomenės  taip pat gali atsigręžti prieš mus. Bet mes tiksliai žinome, kad elgdamiesi taip, kaip tai darėme iki šiol, mes spaudžiame užtaisytą ginklą sau prie smilkinio. Tai suvokdami, mes galime mąstyti, kaip keisime savo veiklą, neieškodami paprastų atsakymų. Perėjęs į po neigimo sekančią būseną, kurioje yra ir nuolat augantis mano studentų ir kolegų skaičius, aš suvokiau, kad mums praverstų konceptualūs žemėlapiai, kurie padėtų spręsti šiuos klausimus. Todėl nusprendžiau apibendrinti pagrindinius dalykus, kuriuos žmonės nurodė, kad darytų kitaip, įvertindami neišvengiamą žlugimą ir galimą katastrofą. Tai ir pateikiu dabar, kaip „giliojo prisitaikymo gaires“.

Giliojo prisitaikymo gairės

 

Daugelį metų aplinkosaugos aktyvistai ir politikos formuotojai  manė, kad prisitaikymo prie klimato kaitos diskusijos ir iniciatyvos trukdo susikoncentruoti į anglies dioksido taršos mažinimą. Toks požiūris galiausiai pasikeitė 2010 m., kai TKKG skyrė daugiau dėmesio visuomenės ir ekonomikos prisitaikymui prie klimato kaitos ir įkurė JT Pasaulinį adaptacijos tinklą,  bendradarbiavimui ir keitimuisi informacija. Po penkerių metų valstybės narės pasirašė Paryžiaus susitarimą, iš kurio gimė „Pasaulinis tikslas adaptuotis“ (GGA), kuriuo siekiama „stiprinti prisitaikymo gebėjimus, stiprinti atsparumą ir mažinti pažeidžiamumą klimato kaitos padariniams, siekiant prisidėti prie tvaraus vystymosi ir užtikrinti adekvačią adaptacinę reakciją pasaulio temperatūros ribų kontekste“ (cituojama Singh, Harmeling ir Rai, 2016 m.). Šalys įsipareigoja vystyti Nacionalinius adaptacijos planus (NAP) ir teikti savo darbo ataskaitas JT.

 

Nuo to laiko auga prisitaikymui prie klimato kaitos skirtas finansavimas, o visos tarptautinės vystymo institucijos aktyviai dirba su prisitaikymui skirtais finansais. 2018 m. Tarptautinis žemės ūkio vystymo fondas (IFAD), Afrikos vystymo bankas (AfDB), Azijos vystymo bankas (ADB), Pasaulinė nelaimių mažinimo ir jų padarinių šalinimo priemonė (GFDRR) ir Pasaulio bankas sutarė dėl didelio finansavimo vyriausybėms, skirto didinti bendruomenių atsparumą. Vienas iš jų projektų yra Žaliasis klimato fondas, sukurtas tiekti paramą mažas pajamas gaunančioms šalims. Vykdomi įprasti projektai, tokie kaip smulkių ūkininkų gebėjimo prisitaikyti prie kintančių oro sąlygas gerinimas, įvedant drėkinimo sistemas bei miesto planuotojų gebėjimo reaguoti į kylantį jūros lygį ir ekstremalų lietų gerinimas, pertvarkant drenažo sistemas (Klimato veiksmų programa, 2018 m.). Vyriausybių įsipareigojimai per pastaruosius 8 metus buvo daug didesni, nei šių iniciatyvų rezultatai, todėl dabar daugiau pastangų dedama į  privačių obligacijų skatinimą adaptacijos finansavimui (Bernhardt, 2018 m.) ir asmeninės filantropijos stimuliavimą (Williams, 2018 m.).

 

Šalia šių pastangų nuolat daugėja „Nelaimių rizikos mažinimo“ veiksmų.  Tam yra dedikuota net atskira tarptautinė organizacija – JT Tarptautinė nelaimių pavojaus mažinimo strategija (UNISDR). Šio darbo tikslas – sumažinti gamtinių nelaimių, tokių kaip žemės drebėjimai, potvyniai, sausros ir ciklonai, žalą, mažinant jautrumą šioms nelaimėms ir didinant gebėjimą reaguoti ištikus nelaimei. Dėmesys šiam aspektui reiškia, kad yra artimai dirbama su miesto planuotojais ir vietos valdžia. Verslo sektoriuje tokia nelaimių rizikos mažinimo veikla reiškiasi per nusistovėjusias rizikos valdymo ir veiklos tęstinumo valdymo sritis privačiame sektoriuje.  Bendrovės klausia savęs, kurios grandys jų vertės grandinėse gali būti pažeistos, ir siekia sumažinti savo pažeidžiamumą arba galimų gedimų poveikį.

 

Turint omenyje mūsų anksčiau aptartą klimato mokslą, kai kam gali atrodyti, kad šie veiksmai atliekami jau per vėlai. Tačiau jei tokie veiksmai laikinai sumažins žalą, tai padės žmonėms, jums ir man, todėl tokių veiksmų nereikėtų nuvertinti. Nepaisant to, mes galime kritiškiau vertinti tai, kaip žmonės ir organizacijos apibrėžia situaciją ir kaip tos formuluotės įtakoja jų veiklą. Iniciatyvos paprastai apibūdinamos kaip skatinančios „atsparumą“, o ne tvarumą. Kartais atsparumo apibrėžimai aplinkosaugos sektoriuje yra stebėtinai optimistiški. Pavyzdžiui, Stokholmo atsparumo centras (2015 m.) teigia, kad „atsparumas yra sistemos, ar tai būtų individas, miškas, miestas ar ekonomika, gebėjimas prisitaikyti prie permainų ir toliau vystytis. Jis nusako, kaip žmonės ir gamta gali panaudoti šoką ir trikdžius, tokius kaip finansų krizė ar klimato kaita, tam, kad pagreitintų atsinaujinimą ir novatorišką mąstymą“. Siūlydami tokį apibrėžimą, jie remiasi biologijai būdingomis koncepcijomis, kai stebima, kaip ekosistemos įveikia trikdžius ir tampa sudėtingesnės (Brand ir Jax, 2007 m.).

 

Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį į dvi problemas. Pirma, kalbant apie atsparumą, optimistiškas atsidavimas „vystymuisi“ ir „progresui“ atsparumo diskurse tampa nebenaudingu, atėjus laikotarpiui, kuriame materialus „progresas“ gali būti neįmanomas, todėl jo siekti būtų visiškai neproduktyvu. Antra, neskaitant atskirų  riboto masto įgūdžių ugdymo atvejų, beveik visos atsparumo iniciatyvos yra skirtos fiziniam prisitaikymui prie klimato kaitos, o ne platesniam prisitaikymui ir psichologiniam atsparumui. Psichologijoje „atsparumas yra adaptavimosi procesas susidūrus su nelaime, trauma, tragedija, grėsme ar didelio streso šaltiniu, tokiu kaip šeimos ar santykių problemos, rimtos sveikatos problemos, su darbu ar finansais susijęs stresas. Tai reiškia „„gebėjimą atsitiesti“ po sunkios‘patirties“ (Amerikos psichologų asociacija, 2018 m.). Žmogus gali „atsitiesti“ po sunkumų ar netekties kūrybiškai iš naujo interpretuodamas savo tapatybę ir prioritetus. Kitaip tariant, psichologijoje taikoma atsparumo koncepcija neteigia, kad žmonės po patirties išlieka tokie pat, kokie buvo anksčiau. Įvertinant dabartinę mūsų klimato kaitos realybę, tokia mažiau progresyvistinė atsparumo formuluotė yra naudingesnė gilesnio prisitaikymo gairėms.

 

Sudarinėdami konceptualų „giliojo prisitaikymo“ žemėlapį imame suvokti žmonių bendruomenių atsparumą kaip gebėjimą adaptuotis prie besikeičiančių aplinkybių, tam, kad  išliktų, neprarasdamos vertybinių normų ir elgesio. Atsižvelgiant į kai kurių analitikų išvadas, kad visuomenės žlugimas yra tikėtinas, neišvengiamas, arba jau vykstanis,  iškyla klausimas: kokios yra tos vertybinės normos ir elgesys, kuriuos žmonių bendruomenės norės išsaugoti, bandydamos išlikti? Iš to matome, kad gilusis prisitaikymas apima daugiau nei vien tik „Atsparumą“. Tai veda mus link antrosios šių gairių srities, kurią pavadinau „Atsisakymu“. Čia kalbama apie tam tikrų patogių dalykų, elgesio ir įsitikinimų atsisakymą (bendruomenėse ir atskirų žmonių gyvenimuose), jei tęsiamas jų naudojimas blogina situaciją. Atsisakymo pavyzdžiai: pasitraukimas nuo pakrančių, pažeidžiamų pramonės įmonių uždarymas ar vartojimo įpročių keitimas. Trečioji sritis galėtų būti vadinama „Atkūrimu“. Čia kalbama apie užmirštų nuostatų ir gyvenimo bei organizavimo būdų susigražinimą iš užmaršties į kurią juos išstūmė mūsų iškastiniu kuru varoma civilizacija. Pavyzdžiai: kraštovaizdžių gamtinis atkūrimas (rewilding), kad jie teiktų daugiau ekologinės naudos ir jiems reikėtų mažiau valdymo, mitybos pritaikymas prie metų laikų kaitos, ne-elektroninių žaidimo formų atgaivinimas, bendruomeninė gamyba ir savitarpio pagalba. Ketvirtoji gilaus prisitaikymo sritis yra tai, ką būtų galima pavadinti „Atleidimu“. Tai yra pripažinimas, kaip mes nežinome, ar mūsų pastangos turės įtakos, tuo pat metu suvokiant, kad mūsų situacijos taps labiau įtemptos ir grėsmingos, artėjant prie visiems neišvengiamos atomazgos. Nuo to, kaip mums pavyks susitaikyti tarpusavyje ir su sunkumais, su kuriais turime gyventi, priklausys, ar išvengsime papildomos žalos, kylančios iš slopinamos panikos įtakotų veiksmų (Bendell, 2019).

 

Šiuo straipsniu nesiekiu mumatyti konkretesnių giliojo prisitaikymo gairių pasekmių. To padaryti neįmanoma ir jei bandyčiau, tai reikštų, kad manau, jog esame situacijoje, kurioje galime apskaičiuotai valdyti klimato kaitą, kai iš tiesų susiduriame su sudėtinga ir keblia padėtimi, kurios negalime kontroliuoti. Vietoje to, aš tikiuosi, kad giliojo prisitaikymo – atsparumo, atsisakymo, atkūrimo ir atleidimo – gairės bus naudingos bendruomenių diskusijoms apie klimato kaitą. Atsparumas klausia: „kaip išlaikyti tai, ką tikrai norime išsaugoti?“ Atsisakymas klausia: „ko turime atsisakyti, kad nepablogintume situacijos?“ Atkūrimas klausia: „ką galime susigrąžinti, kad tai mums padėtų būsimų sunkumų ir tragedijų metu?“ Atleidimas  klausia „su kuo galime susitaikyti, susidurdami su savo mirtingumu?“.  2017 m. dalis  giliojo prisitaikymo gairių buvo panaudota rengiant alternatyvų festivalį, kurį organizavo Peterboro aplinkosaugos fondas. Visa diena festivalyje buvo skirta nagrinėti, ką galėtų apimti atsisakymas. Žmonės galėjo dalyvauti atviresniame pokalbyje ir laisviau pasitelkti vaizduotę, nei diskutuodami siauresne atsparumo tema. Daugiau panašių renginių planuojama visoje JK. Ar tokia formuluotė bus naudinga platesniam politikos planavimui dar nėra aišku.

 

Kaip šios „giliojo prisitaikymo gairės“ yra susiję su plačiais darnaus vystymosi rėmais? Jos kyla iš požiūrio, kad, nepaisant tarptautinių institucijų dėmesio „darnaus vystymosi tikslams“, „darnaus vystymosi“, kaip vienijančios koncepcijos, era ir tikslai jau baigiasi. Gairės aiškiai priklauso po-tvarumo (post-sustainability) apibrėžčiai ir Atkūrimo požiūriui socialinių ir aplinkosaugos dilemų  nagrinėjime, kaip kad išdėstyta kituose mano darbuose (Bendell ir kiti, 2017 m.).

 

Būsimi moksliniai tyrimai susidūrus su klimato tragedija

 

Kai abejojau, ar man išvis verta rašyti šį straipsnį, juokavau tik iš dalies. Jei paaiškės, kad visi mano duomenys ir analizės yra klaidingi, ir ši visuomenė toliau laimingai gyvens dešimtmečius, šis straipsnis nebus labai naudingas mano karjerai. O jei prognozuojamas žlugimas ištiks per ateinantį dešimtmetį, mano karjera irgi baigsis. Bet kokiu atveju pralaimėsiu. Rašau tai, norėdamas pademonstruoti, kaip nelengva bus organizacinio tvarumo srities mokslininkams ir švietėjams rasti būdus judėti pirmyn. Šį straipsnį skaitantiems akademikams:  daugelio jūsų mokymo krūvis auga tose srityse, kuriose iš jūsų reikalaujama pateikti numatytą turinį. Žinau, kad jums lieka mažai laiko perorientuoti  savo įgūdžius ir tyrimų temas. Tie, kas atliekate mokslinius tyrimus, pastebėsite, kad giliojo prisitaikymo gairės nebus tema, kuriai lengva rasti mokslinių tyrimų partnerių arba rėmėjų. Tokie apribojimai ne visada buvo akademikų realybė. Juos nulėmė pokyčiai aukštajame moksle, išreiškiantys ideologiją, kuri pavertė žmonių rasę neįgalia kalbėti apie grėsmę, kilusią jos gerovei ar netgi egzistencijai. Daugelis mūsų prisidedame prie šios ideologijos įsigalėjimo, jei dirbame verslo mokyklose. Svarbu pripažinti savo rolę prieš mąstant apie tai, kaip turėtume atlikinėti savo mokslinius tyrimus klimato tragedijos akivaizdoje (Bendell 2020).

 

Nuo aštuntojo dešimtmečio Vakarų reakciją į aplinkosaugos problemas riboja dominuojanti neoliberali ekonomika. Ji lėmė hiperindividualizmo, rinkos fundamentalizmo, laipsniškumo ir atomizmo įsitvirtinimą. Kai  žmonės koncentruojasi į individualius veiksmus kaip vartotojai, naudoja taupias elektros lemputes arba perka tvarius baldus vietoje to, kad palaikytų politinius veiksmus kaip aktyvūs piliečiai, turime hiperindividualizmą. O rinkos fundamentalizmas, tai, kai koncentruojamasi į tokius sudėtingus, brangius ir dažniausiai nenaudingus rinkos mechanizmus kaip kad CO2 taršos leidimų prekybos sistemos, vietoje to, kad būtų analizuojama, ko galėtų pasiekti vyriausybės intervencijos. Laipsniškumas tai koncentravimasis į  mažyčius žingsnelius į priekį, pavyzdžiui, džiaugimasis įmonių tvarumo ataskaitomis, vietoje to, kad sutelktume dėmesį į strategijas nukreiptas į greitus ir stambaus masto pokyčius, kokių reikalauja klimato mokslo analizė. Atomistinis požiūris, tai kai žmonės klimato kaitą vertina kaip atskirą problemą, nesusijusią su rinkų valdymu, finansais ir bankininkyste, vietoje to, kad aiškintųsi, kokia ekonominė sistema įgalintų mus gyventi tvariai.

 

Ši ideologija daro poveikį daugelio universitetų akademikų darbo krūviams ir prioritetams, taip stabdydama mūsų galimą reakciją į klimato tragediją. Mano atveju, aš išėjau nemokamų akademinių atostogų ir šis straipsnis – vienas iš tokio sprendimo rezultatų. Mes nebeturime laiko karjeros žaidimams, bandymams paskelbti straipsnius aukščiausiai vertinamuose žurnaluose, kad padarytume įspūdį savo vadovams arba patobulintume savo gyvenimo aprašymą, jei netikėtai atsidurtume darbo rinkoje. Nebeturime laiko ir siauroms specializacijoms, kurių reikalaujama tokiuose žurnaluose skelbiamiems straipsniams. Todėl, taip, aš teigiu, kad norėdami leisti sau keistis reaguojant į klimato tragediją, mes galime būti priversti mesti darbą arba netgi karjerą. Tačiau, jei žmogus yra pasirengęs tai padaryti, jis gali pradėti dirbti su darbdaviu ir profesionalų bendruomene įgavęs naujo pasitikėjimo.

 

Jei liekate akademinėje veikloje, aš rekomenduoju pradėti  kelti tam tikrus klausimus savo srityje. Skaitant kitų žmonių mokslinius tyrimus, rekomenduoju klausti: „kuo šie rezultatai galėtų prisidėti siekiant didesnio masto ir greitesnio atsparumo, atsisakymo ar atkūrimo artėjant visuomenės žlugimu?“ Galbūt pastebėsite, kad didelė dalis jūsų skaitomos medžiagos nelabai atsako į tokį klausimą, todėl jūs nebenorite į tai gilintis. Atliekant mokslinius tyrimus, rekomenduoju klausti: „jei netikėčiau laipsnišku susirūpinimo dėl klimato kaitos įtraukimu į esamas organizacijas ir sistemas, apie ką norėčiau sužinoti daugiau?“ Atsakant į šį klausimą, rekomenduoju neapsiriboti bendravimu vien tik su savo srities specialistais, kad galėtumėte kalbėti laisviau ir įvertinti visus variantus.

 

Aš savo darbe nustojau tyrinėti korporacijų tvarumą. Mokiausi lyderystės ir komunikacijos, ir pradėjau tirti, mokyti ir duoti patarimus šiais klausimais politikos sferoje. Pradėjau dirbti su sistemomis, norėdamas atgaivinti ir įgalinti vietines ekonomines sistemas ir palaikyti bendruomenių vystymąsi, ypač tų sistemų, kuriose naudojama vietinė valiuta. Siekiau plačiai dalintis šia informacija, todėl pradėjau nemokamą kursą internetu (Pinigai ir visuomenė – masinės atviros studijos internetu). Vis daugiau laiko leidau skaitydamas ir kalbėdamas apie klimato kaitos tragediją ir apie tai, ką galėčiau padaryti arba ko galėčiau nebedaryti atsižvelgdamas į ją. Šis permąstymas ir persitvarkymas vis dar tebevyksta, bet aš nebegaliu dirbti su temomis, kurios nėra bent šiek tiek svarbios giliajam prisitaikymui. Žvelgdamas į priekį, matau tolesnio darbo poreikį ir galimybes įvairiuose lygmenyse. Žmonėms reikės daugiau pagalbos, kad jie galėtų pasiekti informaciją ir tinklus, įgalinančius juos pakeisti savo pragyvenimą ir gyvenimo būdą.  Egzistuojančių eko-bendruomenių  ir nuo tinklų atsijungusių autonominškai gyvenančių žmonių  patirtis yra naudinga, bet turėtume eiti daug toliau ir užduoti klausimus, pavyzdžiui, kaip galėtų veikti mažo masto vaistų, tokių kaip aspirinas, gamyba. Nemokami kursai internetu ir asmeniniai kursai bei savarankiško apsirūpinimo paramos tinklai turi būti plečiami. Vietos valdžiai reikės panašios pagalbos, kad  jie galėtų šiandien ugdyti gebėjimus, kurie žlugimo metu padės vietos bendruomenėms bendradarbiauti, o ne išsiskaidyti. Pavyzdžiui, jiems reikės diegti produktyvaus kaimynų bendradarbiavimo sistemas, tokias kaip produktų ir paslaugų mainų platformos palaikomos vietoje leidžiama valiuta. Tarptautiniu mastu būtina dirbti stengiantis išmokti atsakingai spręsti žlungančių bendruomenių sukeltą platesnę krizę (Harrington, 2016 m.). Iššūkių bus daug, bet akivaizdu, kad jie apims pabėgėliams skiriamą paramą ir pavojingų pramoninių bei branduolinių jėgainių apsaugojimą visuomenės žlugimo metu.

 

Einant tolyn, gali būti įdomios ir kitos intelektinės disciplinos ir tradicijos. Kaip ir galima tikėtis, žmonių išnykimo ir eschatologijos arba pasaulio pabaigos tema yra diskutuojama įvairiose akademinėse disciplinose. Ji plačiai diskutuojama teologijoje, bet taip pat pastebima literatūros teorijoje, kaip įdomus kūrybinio rašymo elementas bei psichologijoje devintajame dešimtmetyje, kaip fenomenas, susijęs su branduolinio karo grėsme. Psichologijos sritis atrodo itin svarbi einant į priekį.

 

Ką besirinktume dirbti ateityje, tai nebus paprastas sprendimas. Tie sprendimai bus įtakoti emocinių ir psichologinių pasekmių, kilusių iš šio naujo žinojimo, kad visuomenės žlugimas gali ištikti mūsų gyvenimo metu. Aš nagrinėjau keletą šių emocinių problemų ir jų poveikį mano darbų pasirinkimui reflektyvioje esė apie dvasines nevilties dėl klimato kaitos pasekmes (Bendell, 2018 m.). Aš rekomenduoju skirti laiko tokiai refleksijai ir evoliucijai, vietoje skuboto perbėgimo  į naujus tyrimus arba mokymus. Jei esate studentas, rekomenduoju šį straipsnį nusiųsti savo dėstytojams ir pakviesti diskusijai apie šias idėjas paskaitų metu. Greičiausiai, tie, kurie nėra įsitvirtinę esamoje sistemoje, taps lyderiais šioje naujoje kryptyje.

 

Manau, kad tik dėl savo, kaip akademikų, tuštybės  manome, kad akademinius straipsnius skaito ne tik kiti akademikai ir studentai. Todėl nusprendžiau vadovams, politikos kūrėjams ir eiliniams žmonėms skirtas rekomendacijas palikti kitam leidiniui (žr. www.jembendell.com, kur rasite mano įrašus apie įvairius giliojo prisitaikymo gairių ir bendruomenės aspektus, įskaitant kampanijų strategijas, socialinį teisingumą, dekolonizaciją, finansų reformą, psichologiją ir dvasingumą).

Išvados

 

Nuo 1850 m., kai buvo pradėta orų registracija, septyniolika iš aštuoniolikos pačių karščiausių metų buvo po 2000 m. Per pastarąjį dešimtmetį buvo imtasi svarbių klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos veiksmų. Tačiau dabar šiuos veiksmus galima palyginti su lipimu į nuošliaužą. Jei nuošliauža dar nepajudėjo, greitesni ir didesni žingsniai padės pasiekti viršūnę, kur ir norime būti. Liūdna tai, kad naujausi klimato kaitos duomenys, anglies dvideginio taršos duomenys ir duomenys apie šią taršą didinantį žmonių gyvenimo būdą rodo, kad nuošliauža jau pajudėjo. Kadangi taškas, nuo kurio nebeįmanoma sugrįžti, paaiškės tik po to, kai tai jau bus įvykę, ambicingos pastangos sumažinti anglies dioksido išlakas ir ištraukti kiek įmanoma daugiau tos taršos iš oro (natūraliai ir sintetiniu būdu) yra dar svarbesni nei anksčiau. Jie turi apimti ir naują su metanu susijusį veiksmų frontą.

 

Pražūtingas klimato kaitos poveikis jau yra neišvengiamas. Geoinžinerija greičiausiai bus neveiksminga arba netgi žalinga. Todėl šiuo metu pagrindinė klimato kaitos politikos bendruomenė supranta poreikį kuo daugiau dirbti prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio srityje. Dabar tai reikia skubiai plėsti platesniame rate žmonių, dalyvaujančių tvarumo srityje kaip praktikai, tyrėjai ir švietėjai. Mąstydami, kaip galėtų vystytis mūsų požiūris, mes turime įvertinti, koks prisitaikymas yra įmanomas. Naujausi tyrimai leidžia manyti, kad mažiau nei per dešimtmetį žmonių bendruomenės patirs klimato kaitos sukeltą suirutę, kuri paveiks esminius žmonių gyvenimo aspektus. Daugės alkio, bado, ligų, civilinių konfliktų ir karų; tai neaplenks ir turtingų tautų. Ši situacija niekais paverčia reformistinį požiūrį į darnų vystymąsi ir kitas verslo tvarumo sritis, kuriuo rėmėsi daugelis profesionalų (Bendell ir kiti, 2017 m.). Vietoje to, svarbu kurti naują požiūrį, nagrinėjantį, kaip sumažinti žalą ir nepabloginti situacijos. Giliojo prisitaikymo gairės gali pasitarnauti palaikant tokį iššūkių kupiną ir asmeninį procesą.

 

Autoriaus pastabos apie atnaujintą versiją:

 

Praėjus dvejiems metams po pirmojo leidimo, ši studija paskatino šimtus tūkstančių žmonių persvarstyti savo gyvenimą ir darbą pavojingos klimato kaitos akivaizdoje. Atsirado naujos gairės, bendruomenė ir judėjimas, ieškantis, kaip giliai prisitaikyti prie mūsų keblios padėties. Judėjime dalyvaujua žmonės, manantys, kad ateinančiais dešimtmečiais klimato įtakotas visuomenės žlugimas daugumoje pasaulio šalių yra tikėtinas, arba neišvengiamas, arba jau vykstantis. Šie žmonės užsiima įvairiausia veikla, kad padėtų sumažinti žalą, išsaugoti tai, ką galime, ir sukurti ateities galimybes, tuo pačiu jausdami prasmę ir patirdami džiaugsmą. Šis judėjimas plito iš lūpų į lūpas, nes aktyviai nesiekiau skatinti giliojo prisitaikymo per žiniasklaidą, o daugiausia dėmesio skyriau judėjimo palaikymui.

 

Kitos tiriamosios disciplinos už vadybos studijų lauko yra sukaupę daugybę  žinių apie visuomenės žlugimo patirtį ir  žlugimo tikimybę.  Kai 2018 m. liepos mėn. išleidome šį straipsnį Institute, aš dar nebuvau su šiomis mokslinėmis sritimis susipažinęs. Be to, per pastaruosius dvejus metus daug mokslininkų padarė išvadą, kad visuomenės žlugimas yra labiausiai tikėtinas scenarijus. Tačiau atrodo, kad kai kuriems kritikams būtent ši studija apie visuomenės žlugimą kliūna labiausia. Todėl po dvejų metų nuo pirminio paskelbimo aš išleidžiu atnaujintą studijos variantą.

 

Atnaujintame variante padaryta keletas nedidelių redakcijų, nesiekiant įtraukti naujų studijų, susijusių su visuomenės žlugimu per pastaruosius dvejus metus. Vietoj to aš sutelkiu dėmesį į tam tikrus pirminio teksto paaiškinimus ir pataisymus. Todėl šiame dokumente daugiausia dėmesio skiriama pirminei auditorijai – žmonėms, dirbantiems įmonių tvarumo srityje. Taigi, dokumente nenagrinėjami daug svarbių klausimų, susijusių su skurdu, teisėmis, humanitariniais veiksmais, viešąja politika, lokalizavimu, pinigų politika, antipatriarchatu, rasiniu teisingumu ir dekolonizacija. Tie dalykai man buvo svarbūs prieš rašant šį darbą ir išlieka svarbūs. Juos aptarinėju savo įrašuose internetinėje svetainėje  www.jembendell.com .

 

Kadangi nesu klimato mokslininkas ar Žemės sistemų mokslininkas ir norėčiau sutelkti dėmesį į kitą veiklą, jei turite nuomonę apie bet kurį šio straipsnio aspektą, kviečiu jus bendradarbiauti komentuodami „Google“ dokumento versiją čia: https://docs.google.com/document/d/10wWF94aQEmZF12IwK6H1igtsI6IZsDpq2IfaKeMq4jg/edit?usp=sharing

 

Šaltiniai

 

Aaron-Morrison et. al. (2017), “State of the climate in 2016”, Bulletin of the American Meteorological Society, Vol. 98, No. 8, p.Si-S280

Ahmed, N. (2013), “Seven facts you need to know about the Arctic methane timebomb,” The Guardian, 5 August. Available at: https://www.theguardian.com/environment/earth-insight/2013/aug/05/7-facts-need-to-know-arctic-methane-time-bomb (accessed 24 March 2018)

American Psychology Association (2018), “The Road to Resilience.” Available at: www.apa.org/helpcenter/road-resilience.aspx (accessed 24 March 2018)

Arctic News (2018), “Warning Signs,” 3 March. Available at: https://arctic-news.blogspot.co.id/2018/03/warning-signs.html (accessed 24 March 2018)

Asay, M. (2013), “Americans Losing Faith In Technology, But Can’t Break The Addiction,” Readwrite.com, 12 September. Available at: https://readwrite.com/2013/09/12/americans-losing-faith-in-technology-but-cant-break-the-addiction/ (accessed 24 March 2018)

Banos Ruiz, I. (2017) “This apocalyptic is how kids are imagining our climate future,” DW.com. Available at: www.dw.com/en/this-apocalyptic-is-how-kids-are-imagining-our-climate-future/a-40847610 (accessed 24 March 2018)

Becker, E. (1973), The Denial of Death, Simon & Schuster, New York, NY.

Becker, R. (2017), “Why scare tactics won’t stop climate change: Doomsday scenarios don’t inspire action,” The Verge, 11 July. Available at: https://www.theverge.com/2017/7/11/15954106/doomsday-climate-science-apocalypse-new-york-magazine-response (accessed 24 March 2018)

Bendell, J. (2018), “After Climate Despair – One Tale Of What Can Emerge,” Jembendell.com, 14 January. Available at: https://jembendell.wordpress.com/2018/01/14/after-climate-despair-one-tale-of-what-can-emerge/ (accessed 24 March 2018)

Bendell, J. and Lopatin, M. (2016), “Democracy Demands a Richer Britain,” Huffington Post, 2 December. Available at: http://www.huffingtonpost.co.uk/jem-bendell/democracy-demands-a-riche_b_13348586.html (accessed 24 March 2018)

Bendell, J., Sutherland, N. and Little, R. (2017), “Beyond unsustainable leadership: critical social theory for sustainable leadership”, Sustainability Accounting, Management and Policy Journal, Vol. 8 Issue: 4, pp.418-444. Available at: https://doi.org/10.1108/SAMPJ-08-2016-0048 (accessed 24 March 2018)

Benson, M. and Craig, R. (2014), “The End of Sustainability,” Society and Natural Resources, vol.27, pp.777-782

Bernhardt, A. (2018), “Bonds: How To Finance Climate Adaptation,” Brinknews.com, 19 February. Available at: http://www.brinknews.com/bonds-how-to-finance-climate-adaptation/ (accessed 24 March 2018)

Brand, F. S., and Jax, K. (2007), “Focusing the meaning(s) of resilience: resilience as a descriptive concept and a boundary object.” Ecology and Society, vol.12, issue 1, p.23. Available at: http://www.ecologyandsociety.org/vol12/iss1/art23/ (accessed 24 March 2018)

Brand, U., Blarney, N., Garbelli, C., et al. (2016), “Methane Hydrate: Killer cause of Earth’s greatest mass extinction.” Palaeoworld, vol.25, issue 4, pp.496-507.

Britten, G. L., Dowd, M. and Worm, B. (2015), “Changing recruitment capacity in global fish stocks,” Proceedings of the National Academy of Sciences. Published ahead of print December 14, 2015. Available at: www.pnas.org/content/early/2015/12/09/1504709112 (accessed 24 March 2018)

Brysse, K., Reskes, N., O’Reilly, J. and Oppenheimer, M. (2013), “Climate change prediction: Erring on the side of least drama?” Global Environmental Change, Volume 23, Issue 1, pp.327-337. Available at: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0959378012001215 (accessed 24 March 2018).

Canadell, P., Le Quéré, C., Peters, G., Andrew, R., Jackson, R. and Haverd, V. (2017), “Global Carbon Budget 2017”, Globalcarbonproject.org. Available at: http://www.globalcarbonproject.org/carbonbudget/index.htm (accessed 24 March 2018).

Clément, V. and J. Rivera (2016) From Adaptation to Transformation: An Extended Research Agenda for Organizational Resilience to Adversity in the Natural Environment, Organisation and Environment, Volume: 30 issue: 4, page(s): 346-365

Climate Action Programme (2018), “$1 billion of new funding announced for climate adaptation projects,” Climateactionprogramme.org, 2 March. Available at: http://www.climateactionprogramme.org/news/1-billion-of-new-funding-announced-for-climate-adaptation-projects (accessed 24 March 2018).

Cohen, D. A. (2017), “The Power and Peril of ‘Climate Disaster Porn’,” New Republic, 11 July. Available at: https://newrepublic.com/article/143788/power-peril-climate-disaster-porn (accessed 24 March 2018).

de Sousa Fragoso, R.M., C.J. de Almeida Noéme (2018) Economic effects of climate change on the Mediterranean’s irrigated agriculture, Sustainability Accounting, Management and Policy Journal, Volume: 9 Issue: 2, 2018

European Commission Joint Research Centre (2018), “Climate change promotes the spread of mosquito and tick-borne viruses.” ScienceDaily, 16 March. Available at: www.sciencedaily.com/releases/2018/03/180316111311.htm (accessed 24 March 2018).

Eisenstein, C. (2013), The More Beautiful World Our Hearts Know Is Possible, North Atlantic Books, Berkeley, California.

Eisenstein, C. (2018 forthcoming), Climate – A New Story, North Atlantic Books, Berkeley, California.

Flannery, T. (2015) Atmosphere of Hope: Searching for Solutions to the Climate Crisis. Atlantic Monthly Press, New York, NY. p. 41.

Food and Agriculture Organisation (2018), “Disasters causing billions in agricultural losses, with drought leading the way,” Press Release, 15 March.

Foster, J. (2015), After Sustainability. Earthscan/Routledge, Abingdon.

Gosling, J. (2016), “Will we know what counts as good leadership if ‘Things Fall Apart?’ Questions prompted by Chinua Achebe’s novel,” Leadership, vol.13, Issue 1, pp.35-47.

Gosling, J. and Case, P. (2013) “Social dreaming and ecocentric ethics: Sources of non-rational insight in the face of climate change catastrophe,” Organization, vol.20, issue 5, pp.705-721.

Greenberg, J., Solomon, S. and Pyszczynski, T. (2015), The Worm at the Core: On the Role of Death in Life. Random House.

Greiner, J.T., McGlathery, K.J,, Gunnell, J., and McKee, B.A. (2013), “Seagrass Restoration Enhances ‘Blue Carbon’ Sequestration in Coastal Waters.” PLoS ONE, vol. 8, issue 8: e72469. Available at: http://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0072469 (accessed 24 March 2018).

Hamilton, C. (2010), Requiem for a Species, Earthscan, London.

Hamilton, C. et al. (eds.) (2015), The Anthropocene and the Global Environmental Crisis, Routledge, Abingdon.

Hansen, J.E. (2007), “Scientific reticence and sea level rise,” Environmental Research Letters, Volume 2, Number 2. Available at: http://iopscience.iop.org/article/10.1088/1748-9326/2/2/024002 (accessed 24 March 2018).

Harrington, C. (2016) The Ends of the World: International Relations and the Anthropocene, Millennium: Journal of International Studies, Volume: 44 issue: 3, page(s): 478-498

Hawken, P. and Wilkinson, K. (2017), Drawdown, Penguin Books.

Herring, S.C., Christidis, N., Hoell, A., Kossin, J.P., Schreck III, C.J., and Stott, P.A. (2018), “Explaining Extreme Events of 2016 from a Climate Perspective,” Special Supplement to the Bulletin of the American Meteorological Society, Vol. 99, No. 1.

Hill, J.S. (2017), “Global Attitudes To Climate Change Risks Show Increasing Concern,” Cleantechnica, 29 May. Available at: https://cleantechnica.com/2017/05/29/global-attitudes-climate-change-risks-show-increasing-concern (accessed 24 March 2018).

Howard et. al. (2017), “CO2 released by carbonate sediment production in some coastal areas may offset the benefits of seagrass ‘Blue Carbon’ storage,” Limnology and Oceanography, vol.63, issue 1, pp.160-172.

Ipsos MORI (2017), Tweet on 7 December. Available at: https://mobile.twitter.com/IpsosMORI/status/938492368659116033 (accessed 24 March 2018).

Jamieson, D. (2014), Reason in a Dark Time, Oxford University Press, Oxford.

JPL/PO.DAAC (2018), “Key Indicators: Global Mean Sea Level,” NASA.gov. Available at: https://sealevel.nasa.gov/understanding-sea-level/key-indicators/global-mean-sea-level (accessed 17 March 2018).

Kahn, B. (2017), “The Arctic Has Been Crazy Warm All Year. This Is What It Means for Sea Ice,” Climate Central, 6 July. Available at: www.climatecentral.org/news/arctic-crazy-warm-sea-ice-21599 (accessed 24 March 2018).

Keenan, T.F., Prentice, I.C., Canadell, J.G., Williams, C.G., Wang, H., Raupach, M. and Collatz, G.J. (2016), “Recent pause in the growth rate of atmospheric CO2 due to enhanced terrestrial carbon uptake,” Nature Communications, Volume 7, Article number: 13428.

Keller, D.P., Feng, E.Y. and Oschlies, A. (2014), “Potential climate engineering effectiveness and side effects during a high carbon dioxide-emission scenario,” Nature Communications, vol. 5. Available at: https://www.nature.com/articles/ncomms4304 (accessed 24 March 2018).

Knoblauch, C., Beer, C., Liebner, S., Grigoriev, M.N. and Pfeiffer, E.-M. (2018), “Methane Production as Key to the Greenhouse Gas Budget of Thawing Permafrost,” Nature Climate Change, 19 March. Available at: http://www.nature.com/articles/s41558-018-0095-z (accessed 24 March 2018).

Lear, J. (2008), Radical Hope: Ethics in the Face of Cultural Devastation, Harvard University Press, Boston, Mass.

Lee, H. (2014) “Alarming new study makes today’s climate change more comparable to Earth’s worst mass extinction,” Skeptical Science, 2 April. Available at: https://skepticalscience.com/Lee-commentary-on-Burgess-et-al-PNAS-Permian-Dating.html (accessed 24 March 2018).

Lynch, T. (2017), “Why Hope Is Dangerous When It Comes to Climate Change: Global warming discussions need apocalyptic thinking,” Slate, 25 July. Available at: www.slate.com/Arcticles/technology/future_tense/2017/07/why_climate_change_discussions_need_apocalyptic_thinking.html (accessed 24 March 2018).

Lesnikowski, A.C., J.D. Ford, L. Berrang-Ford, M. Barrera, J. Heymann (2015) How are we adapting to climate change? A global assessment, Mitigation and Adaptation Strategies for Global Change, February 2015, Volume 20, Issue 2, pp 277–293

Machmuller, M.B, Kramer, M.G., Cyle, T.K, Hill, N., Hancock, D. and Thompson, A. (2015), “Emerging land use practices rapidly increase soil organic matter”, Nature Communications, vol. 6, Article number: 6995

Macpherson, G. (2016), “Climate Change Summary and Update,” Guymcpherson.com, 2 August. Available at: https://guymcpherson.com/climate-chaos/climate-change-summary-and-update/ (accessed 24 March 2018).

Malmquist, D. (2018), “Researchers issue first-annual sea-level report cards,” Phys.org, 12 March. https://m.phys.org/news/2018-03-issue-first-annual-sea-level-cards.html (accessed 24 March 2018).

Marshall, G. (2014), Don’t Even Think About It: Why Our Brains Are Wired to Ignore Climate Change, Bloomsbury USA, New York, NY.

Mathesius, S., Hofmann, M., Caldeira, K. and Schellnhuber, H.J. (2015), “Long-term response of oceans to CO2 removal from the atmosphere,” Nature Climate Change, volume 5, pp.1107–1113. Available at: www.nature.com/articles/nclimate2729 (accessed 24 March 2018).

Matousek, M. (2008), When You Are Falling, Dive: Lessons in the Art of Living, Bloomsbury USA, New York, NY.

McDonald, R.I, Chai, H.Y. and Newell, B.R. (2015), “Personal experience and the ‘psychological distance’ of climate change: An integrative review,” Journal of Environmental Psychology, vol. 44, pp.109-118

Mohanty et. al. (2012), “Rice and climate change: significance for food security and vulnerability”, International Rice Research Institute, CCAFS Working Paper 23. CGIAR Research Program on Climate Change, Agriculture and Food Security.

Mulgan, T. (2011), Ethics for a Broken World, Acumen, Durham.

Naresh Kumar et. al. (2014), “Vulnerability of wheat production to climate change in India”, Climate Research, vol.59, issue 3, pp.173-187

NASA (2018), “Greenland Ice Loss 2002-2016”, NASA.gov. Available at: https://grace.jpl.nasa.gov/resources/30 (accessed 17 March 2018)

NASA/GISS (2018), “Vital Signs: Global Temperature”, NASA.gov. Available at: https://climate.nasa.gov/vital-signs/global-temperature (accessed 17 March 2018)

Neumann, B., Vafeidis, A.T., Zimmermann, J., and Nicholls, R.J. (2015), “Future Coastal Population Growth and Exposure to Sea-Level Rise and Coastal Flooding – A Global Assessment,” PLoS One, Vol. 10, Issue 3.

NSIDC/NASA (2018), “Vital Signs: Arctic Sea Ice”, NASA.gov. Available at: https://climate.nasa.gov/vital-signs/arctic-sea-ice (accessed 17 March 2018)

Orsato, R. J., J. G. Ferraz de Campos, S.R. Barakat (2018) Social Learning for Anticipatory Adaptation to Climate Change: Evidence From a Community of Practice, Organization & Environment, Organisation and Environment.

Pearce, F. (2013), “World won’t cool without geoengineering, warns report,” New Scientist, 25 September. Available at: https://www.newscientist.com/article/dn24261-world-wont-cool-without-geoengineering-warns-report#.UkMIHYYqhng (accessed 24 March 2018).

Phys.org (2018), “The sorry state of Earth’s species, in numbers,” 16 March. Available at: https://phys.org/news/2018-03-state-earth-species.html (accessed 24 March 2018).

Pidcock, R. (2013) “Carbon briefing: Making sense of the IPCC’s new carbon budget,” Carbonbrief.org, 23 October. Available at: https://www.carbonbrief.org/carbon-briefing-making-sense-of-the-ipccs-new-carbon-budget (accessed 24 March 2018).

Pistone, K., Eisenman, I. and Ramanathan V. (2014), “Observational determination of albedo decrease caused by vanishing Arctic sea ice,” Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America, vol. 111, pp.3322-3326.

Rigaud, K. K., de Sherbinin, A., Jones, B., Bergmann, J., Clement, V., Ober, K., Schewe, J., Adamo, S., McCusker, B., Heuser, S. and Midgley, A. (2018), “Groundswell : Preparing for Internal Climate Migration.” World Bank, Washington, DC. Available at: https://openknowledge.worldbank.org/handle/10986/29461 (accessed 24 March 2018).

Rogers et. al. (2017), “Fisheries productivity under progressive coral reef degradation”, Journal of Applied Ecology, 10.1111/1365-2664.13051

Ruppel, C. D. and Kessler, J. D. (2017), “The interaction of climate change and methane hydrates,” Review of Geophysics, Volume 55, Issue 1, pp.126-168. Available at: https://agupubs.onlinelibrary.wiley.com/doi/full/10.1002/2016RG000534 (accessed 24 March 2018)

Saunois et al (2016), “The global methane budget 2000–2012,” Earth System Scientific Data, vol. 8, pp.697–751. Available at: www.earth-syst-sci-data.net/8/697/2016/ (accessed 24 March 2018).

Schmidt, J. (2000), Disciplined Minds – A Critical Look at Salaried Professionals and the Soul-Battering System that Shapes their Lives, Rowman & Littlefield, pp.293

Schuur et. al. (2015), “Expert assessment of vulnerability of permafrost carbon to climate change”, Climatic Change, Volume 119, Issue 2, pp.359–374

Shakhova et. al. (2010), “Extensive Methane Venting to the Atmosphere from Sediments of the East Siberian Arctic Shelf”, Science, New Series, Vol. 327, No. 5970 (Mar. 5, 2010), pp.1246-1250

Singh, H., Harmeling, S. and Rai, S. C. (2016), “Global Goal on Adaptation: From Concept to Practice.” A report written on behalf of CARE International, ActionAid, and WWF. Available at: http://careclimatechange.org/wp-content/uploads/2016/11/Global-Goal-on-Adaptation-From-Concept-to-Practice-v2-DesktopPrint-NoCrops.pdf (accessed 24 March 2018).

Steffen, A. (2017), Tweet on 10 July. Available at: https://twitter.com/AlexSteffen/status/884262230279176193 (accessed 24 March 2018).

Stockholm Resilience Centre (2015) “What is Resilience?”. Available at: www.stockholmresilience.org/research/research-news/2015-02-19-what-is-resilience.html (accessed 24 March 2018).

Stokes, B. (2017), “Global Publics More Upbeat About the Economy, But many are pessimistic about children’s future,” Pew Global, 5 June. Available at: www.pewglobal.org/2017/06/05/global-publics-more-upbeat-about-the-economy/ (accessed 24 March 2018).

Temby, O., J. Sandall, R. Cooksey, G. M. Hickey (2016) Examining the Role of Trust and Informal Communication on Mutual Learning in Government, The Case of Climate Change Policy in New York, Organization & Environment, vol. 30, 1: pp. 71-97.

The Arctic (2017), “Underwater permafrost on the Arctic shelf melting faster than expected,” 9 August. Available at: https://arctic.ru/climate/20170809/655109.html (accessed 24 March 2018).

The Conversation (2017), “Fossil Fuel Emissions Hit Record High After Unexpected Growth – Global Carbon Budget 2017,” 13 November. Available at: https://theconversation.com/fossil-fuel-emissions-hit-record-high-after-unexpected-growth-global-carbon-budget-2017-87248 (accessed 24 March 2018).

Wadhams, P. (2016) Farewell to Ice, Allen Lane, London.

Wadhams, P. (2018), “Saving the world with carbon dioxide removal,” Washington Post, 8 January. Available at: https://www.washingtonpost.com/news/theworldpost/wp/2018/01/08/carbon-emissions/?utm_term=.308256f2236c (accessed 24 March 2018).

Wallace-Wells, D. (2017), “The Uninhabitable Earth: Famine, economic collapse, a sun that cooks us: What climate change could wreak — sooner than you think,” New York Magazine, 9 July. http://nymag.com/daily/intelligencer/2017/07/climate-change-earth-too-hot-for-humans.html (accessed 24 March 2018).

Warren, R., Price, J., VanDerWal, J., Cornelius, S., Sohl, H. (2018), “The implications of the United Nations Paris Agreement on Climate Change for Globally Significant Biodiversity Areas”, Climatic Change, 2018.

Wasdell, D. (2015), “Climate Dynamics: Facing the Harsh Realities of Now.” Available at: http://www.apollo-gaia.org/Harsh%20Realities.pdf (accessed 24 March 2018).

Watts, J. (2018), “Arctic warming: scientists alarmed by ‘crazy’ temperature rises,” The Guardian, 27 February. Available at: https://www.theguardian.com/environment/2018/feb/27/arctic-warming-scientists-alarmed-by-crazy-temperature-rises (accessed 24 March 2018).

Wiebe et. al. (2015), “Climate change impacts on agriculture in 2050 under a range of plausible socioeconomic and emissions scenarios”, Environmental Research Letters, Volume 10, Number 8.

Williams, T. (2018), “Adapt or Die: How Climate Funders Are Falling Short on a Key Challenge,” Insidephilanthropy.com, 15 February. Available at: https://www.insidephilanthropy.com/home/2018/2/15/climate-adaptation-field-faces-large-gap-in-action-and-funding (accessed 24 March 2018).

Woosley, R.J., Millero, F.J. and Wanninkhof, R. (2016), “Rapid anthropogenic changes in CO2 and pH in the Atlantic Ocean: 2003–2014,” Global Biogeochemical Studies, vol.30, issue 1, pp.70-90. Available at: https://agupubs.onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1002/2015GB005248 (accessed 24 March 2018).

World Values Survey (2016), “Findings and Insights.” Available at: http://www.worldvaluessurvey.org/WVSContents.jsp (accessed 24 March 2018).

Zhang et. al. (2016), “Economic impacts of climate change on agriculture: The importance of additional climatic variables other than temperature and precipitation”, Journal of Environmental Economics and Management, Volume 83, pp.8-31.

Taip pat rekomenduojame:

Po baltu dangumi

Ar turime sprendimus megaproblemoms, kurios kelia grėsmę mūsų išlikimui?  Mes, modernūs žmonės, turime įprotį, susidūrę...

Eko-logiska architektura

Ekologiškas ir etiškas požiūris į erdves transformuoja architektūrą: 2021 m. „Pritzker“ premija , aukščiausia architektūros...

Zuikių dievas

Ar senovės lietuviai garbino Zuikių (kiškių) dievą? Ši mįslė užminta patikimame XIV a. pab.-XV a....